Nėra čia jokios prasmės

Pats gražiausias kaimas Lietuvoje – Zervynos. Man jis ne tik gražiausias, o ir mieliausias, bet turbūt ir gražiausias dėl to, kad su juo susiję labai daug mano prisiminimų. Vaikystėje  praleisdavau bent kelias vasaros savaites. Praleisdavau ir tiek, per daug negalvodama, bet juk vaikai to nedaro. Keliuke link daržinės kasdavau duobes, mat smėlis labai švelnus toje vietoje, rikdavau titnagus, o Varėnos rajone jų daug.  Su seneliu, kuris man gimus pareiškė, kad jis nėra senelis, ir jį vadinti reikėtų tėvučiu, rinkdavom grybus ir uogas. Vėliau sėsdavau juos perrinkinėti, o vakare keliaudavom pas kaimynę pirkti pieno. Kadangi seneliui patinka meistrauti visokius grožius iš medžio ir metalo, visas kiemas būdavo nuklotas medžio pjuvenom. Ir tokiom medžio garbanom, kurios lieka obliuojant, puošdavau smėlio pilis. Kartais rinkdavau kolorado vabalus. Jie visai gražūs. Per kopūstų lauką eidavom link geležinkelio, perėję jį, traukdavom link ežero, kur ne visai sėkmingai mokiausi plaukti.

Kartais močiutė virdavo uogienes, bet kadangi ji miesto ponia, tai nebūdavo labai dažnai. Labai džiūgaudavau, nes gaudavau suvalgyt nugriebtas putas. Dar ir puodą išlaižydavau. Turbūt nieko skaniau nebūčiau sugalvojus už keptus svogūnų laiškus su duona. Prie pirties buvo toks pseudo darželis, kokios dvi lysvės salotų ir svogūnų. Nelabai mes dideli ūkininkai,  užtenka miško ir vandens.

Vakarais negalėdavau ilgai užmigti, negaliu to ir dabar. Tada klausydavau tokio balto didelio žadintuvo garsaus tiksėjimo. Kartais atsiklaupdavau lovoje ir žiūrėdavau per langą, į kaimynų pievą.  Vakarais ir paryčiais nuo Ūlos kyla rūkas.  Rūko pieno juostose paskęsta žolė, paupio krūmai, medžiai, nebesimato ir kaimyno pirties. Ryte labai tingisi eiti per rasotą žolę iki būdelės, bet įsispyrus į koridoriuje besimėtančius kaliošus, bėgu, skaičiuodama žingsnius. Turėdavo užtekti kažkokio konkretaus skaičiaus, dabar nepamenu, gal 27?..

Šeštadienį po kokių 10, jei ne daugiau, pertraukos buvau Zervynose. Žiemą viskas atrodo kitaip. Bet vis tiek, labai gražu. Graudžiai gražu.

Kadangi aš jau esu truputį pliuškė ir svajotoja (kai turiu laiko), per langą žiūrint į sniegus, galvelėje užgimė dar vienas idiliškas vaizdelis. Dabar ten gyvena ir realizavimo laukia jau du vaizdeliai.

Trackback URL

vasara, Zervynos, žiema