Nėra čia jokios prasmės

Kai buvau maža, dažną savaitgalį būdavau vedama į Operos ir baleto teatrą. Pelenė, Spragtukas, Daktaras Aiskauda, Gulbių ežeras, Snieguolė ir septyni nykštukai matyti ne po vieną kartą, o atsimenu tik tiek, kad labai įtartinai atrodė Snieguolei siūlomas obuolys, kurio viena pusė labai akivaizdžiai per raudona, o kita – per žalia, kad nesuprastum klastos.

Paaugus kartas nuo karto būdavau nutempiama į spektaklius, sripriai tokio amžiaus vaikams per sunkius, kaip kad Šikšnosparnis, bet užtat visiems laikams operhauzas susisiejo su karšto šokolado bei riešutais su medum skoniu. Turiu pažymėti, kad šiais laikais riešutų ten nematau.

Eidama penkioliktus metus turėjau garbės susipažinti su į mūsų mokyklą teatro paslapčių mokyti atėjusiu operos artistu. Buvau pasirinkusi dailę, o ne teatrą, bet tikriausiai mano tuometinė išskirtinė išvaizda, turiu omenyje, indės blizgučiai tarp akių, spalvotų dirbtinių plaukų kuodas ir kiti itin subtilūs grožiai, artistą privertė manyje pamatyti talentą. Be abejo, kai man žadėjo sukurti specialų scenarijų, kur būsiu pagrindinė persona, mane labai pamalonino. Fainas dėdė buvo, šiaip jau, tik gėrė per daug. Paskutinį kartą jį matė trečiame troleibuse, bilietėlius tikrino. Žvaigžde netapau, užtat aplankiau labai, labai daug spektaklių: visi iš mokyklos, kas norėjo, galėjo eiti. Nelabai respektabili kompanija, tiesa, buvo: ir juokai ne vietoje, ir, o marija, ten žmonės net ir pasiglamonėti sugebėdavo. Bet čigonų barono melodija iki šiol bent kartą per savaitę ataidi galvoje.

Bet šeštadienio vakaro pasirinkimas – Štrauso „Vienos kraujas“ – trijų valandų dešimties minučių nepertraukiama gera emocija. Mano pliuškiška prigimtis yra labai linkusi į operetes, paprastas melodijas, ir ritmingo šokio sūkurį, (su kuo nieko bendro neturėjo priešpaskutinis matytas spektaklis – niūrus ir ubermodernus Borisas Godunovas), ir visą tai išpildo Vienos kraujas. Pliuškiška operetė apie tai, kaip uodega vizgina šunį, ale visgi galų gale viskas yra taip, kaip turi būti: sukta siuvėjukė lieka su liokajumi, grafienė – su Vienos kraujo prisiragavusiu grafu, o blondinė pliuškė šokėja, priburbuliavusi šampano, džiaugiasi būsianti kunigaikštienė.

Melodijomis ne itin, tik truputį gausus youtubas, ale ten pasauliniai pastatymai fricų kalba. Kadangi aš niekada nesuprantu dainų žodžių, tai būtų radijas ar opera, ta kalba man nei trukdo, nei padeda. Bet lietuviškajame pastatyme visa esmė yra pasakoma normaliai, o ne dainuojant, o tai labai padeda susigaudyt sudėtinguose herojų santykiuose. Būtų geriau, jei mano smegenys iššifruotų ir dainuojamus žodžius, bet yra kaip yra. Šypsena nuo veido nenuslinko, o vietomis buvo tikrai labai juokinga. Pvz., kaip subliliai į visą Vienos kongreso kontekstą įpinami šiuolaikiniai stipriai lietuviškai elementai: kunigaikščiui „išverstas“ jo pusėn skriejantis keiksmas – espumizanas!, siuvėjukės ir liokajaus trumpą išsiskyrimą palydėjęs girto liokajaus užtrauktas posmas „laiko nesustabdysi“, liaudies šventėje traukiamos dainos, kuriose praskamba ne tik Seimo vardas (perdonijus, ne viską supratau), bet ir „smuikai sugroja, padangėn vilioja“ lietuviški motyvai. Šokiai dar sustiprina gerą emociją. Gražu man šokiai, ypač nelabai rafinuoti.

Nieko neišmanau apie tokių reikalų kokybę, bet Vytautas Juozapaitis kunigaikščio vaidmenyje buvo puikus. Ir daugiau susižavėjimą keliančių buvo, bet kad operhauzo puslapyje neparašyta vaidmenys ir jų atlikėjai, kas man keista atrodo.

Suprantama, jūtubėje nėra nieko iš lietuviško pastatymo. Todėl visą vakarą suku vokišką. O jau kokio grožio ką tik mano užtikta daininkė Ingeborg Hallstein, o ir dainuoja vokiškai ji taip aiškiai, kad suprantu beveik tiek pat, kiek supratau lietuviškajame Vienos kraujyje.

Dabar noriu nueiti į Merę Popins, Gilę Hopkins ir Plėšiką Hocenplocą. Visus juos mačiau maždaug prieš šešiolika metų, net nežinau, ar jie dabar rodomi. Ir kaip nusprendžia teatras, kad vieno ar kito spektaklio reikia neberodyt?

Trackback URL

menas, teatras