Šiandien nuo pat ryto ausinėse kakofonija: įvairių žmonių balsai, mano asmeninis balsas ir Gran Torino garso takelis.
Filmas seniai pažiūrėtas, ašara išspausta. Kaip sakė kolegė, liejant ašaras skaitymo ir filmų žiūrėjimo metu, ilsisi superego. Filmą marinavau kompe pusę metų, nes pavadinimas neįtiko, maniau būsiant kokią šaudo gaudo stiliaus nesąmonę, bet prieš porą mėnesių persigalvojau. Šiek tiek netikrumu dvelktelėjo, bet kad jau taip gražiai Jamie Cullum dainuoja, o kaip žinia, atitinkamas muzikinis fonas gali atitinkamai nuteikti. Tai koks dešimtas šiais metais matytas filmas, nes neturiu kantrybės jiems. Bet pažiūrėjau visą nuo pradžių iki galo. Patinka man tokie išoriniai surūgėliai, kaip Klinto Eastwoodo Kovalskis.
2009 Gruodžio 9 d. 14:08 nuoroda
We were watching this movie on the big screen in our leaving room :) But i think you didnt…
2009 Gruodžio 10 d. 21:09 nuoroda
I didn’t. In fact I missed all cinema nights in our living room :(