- Aš esu tu
Nutraukiau prie Kotrynos bažnyčios vasarą. Prisiminiau, nes netyčia aptikau keletą mergaitiškų blogų, kur absoliučiai kiekvienas įrašas yra apie meilę. Ne Tėvynei ir ne mamai. Padabintų žurnalinėm svetimom fotosesijom. Kažkodėl visi meilės laiškai ir panašaus pobūdžio literatūra yra labai neskoninga, kad ir kokio subtilaus skonio asmuo berašytų. Aišku, jei adresato skonio receptoriai atbukę nuo euforinių pakilimų, tinka. Bet jei ne, turbūt nėra nuobodesnio ir labiau užknisančio skaitalo.
Šitą plakatuką užskaitau dėl viešumo, skyrybos ženklų nebuvimo, nes tai reiškia, kad kur nori, ten ir darai logines pauzes, suteikdamas vis kitokį… prasminį paskonį… mmmjo, prasminį paskonį, tebūnie, ir dėl to, kad kaip tik lapkritis, taip man vargas dėl proto.
2009 Lapkričio 22 d. 22:53 nuoroda
Užsistojant šiek tiek mergaites – blogistes, reikia pasakyti, kad dėl skonio ne tik nesiginčijama, bet ir pats skonis priklauso ne tiek nuo ragaujamo objekto kiek nuo ragaujančio subjekto. Tiesa, kai vaikščiodamas Neries krantine prasilenkiu su besiglaustančiais, besidūsaujančiais, besiglėbesčiuojančiais subingalviais (-ėmis), norisi įstumti juos į upę. Matyt senstu, bet viskas atrodo so f..king fake, kad silpna darosi. O skelbimukas nors iš pirmo žvilgsnio ir primena citatą iš meksikiečių muilo operos, tai atidžiau perskaičius jaučiasi, kad turi šiek tiek prasmės.
2009 Lapkričio 22 d. 23:05 nuoroda
Man norisi įstumti į upę tuos, kurie per Mindaugo tilto viršų eina lengvai paėmę ir savo vyriškumą prieš laputaites demonstruoja. Vakar per penkias lūkuriavimo minutes mačiau tris tokius jobtvajukus.
Na, gal kartais ir ne fake noras padūsaut užplūsta, bent jau mane.