Nėra čia jokios prasmės

Pagaliau įsidrąsinau nueiti į naują vyninę Lolą. Anksčiau buvo nedrąsu, nes ten rimti žmonės sėdi, niekas nesistumdo prie baro, o kur sėsti, nesimato. Bet vakar ten buvo nuostabaus grožio mini koncertukas, pavadintas džiazo vakaru. Buvau kiek skeptiškai nusiteikus, nes džiazas man nepatinka, bet ten ne tiek daug to džiazo ir buvo. Dvi labai gražios ir talentingos mergaitės, Milda Arčikauskaitė ir Anna Polukord dainavo ir grojo gitara. Skaidru.

Tik tai, kad Loloje kainos stiprokos, o atbėgusi padavėja neturi žalio supratimo, kad baltas sausas vynas gali būti ir rūgštesnis, ir saldesnis, taip kad nelabai gali ką parekomenduoti. Užvakar Tapo Doro mergaitė atnešė puikaus sauso saldesnio vyno per daug man galvos pavadinimais nekvaršindama. Bet per daug kainų lyginti neverta, nes skiriasi publika, atmosfera, tiesiog nesilygina Lola su kitom trendiškumu tvinksinčiom vyninėm. Bet padavėją reikėtų patreniruoti.

Kitą kartą apžiūrėsiu nuotraukas ant sienų. Visos jos – Lolos, labai žavingos, energingos ir šarmingos moters, visada surasdavusiai žodį kaimynų mergaitei (čia aš).  Jos dukros, Indė ir Saulė, mamos atminimui ir pavadino vyninę.

Kalbant apie vynines, reikės ištirti naują vyninę Vinchenso, nes, girdėjau, jie turi „Lambrusco“, ir dar už labai malonią kainą. Žinoma, nieko nebus maloniau, nei Lambrusco uz 1.5 euro iš greta esančios parduotuvės, bet tie laikai jau praėjo.

Pasisėmus kultūros ir skaidrių emocijų ienas pasukau į netoliese esančią, hm, užeigą Transilvaniją. Man visada atrodė, kad ten renkasi vien metalistai bei kiti Drakulos palikuonys, katrie geria alų kibirais ir apgirtę ūbauja kaip apuokai,  ir aš su savo perliukais ausyse nelabai pritapčiau, o ir veikti ten nelabai yra ką, ale gi pasirodo, kad klaidingai maniau.

Transilvanijoje kiekvieną ketvirtadienį vyksta karaokė vakarai, kurie yra žavingi dėl žemiau išvardintų priežasčių: kai kurie žmonės iš tiesų labai gražiai dainuoja, o vakar tokių buvo trys. Gražu žiūrėti, kaip jie džiaugiasi ir įsijautę plešia. Kita priežastis: būna tikrai nerealių personažų, kaip pėvėzė, apspangusių blondinių, kurios tarpusavyje pešasi, kuri pabliaus į mikrofoną Adamso dainelę. Absoliuti fantastika, kaip jos yra įvaldžiusios sceninį judesiuką, vokalo beigi viliojimo technikas, ir kaip joms smagu. Nebūtų man disaudijos (panaši daryba, kaip dislekcija ir disgrafija), eičiau dainuot, bet kadangi kuklumas ir savikritika yra mano stiprioji pusė, nors ne visi tuo tiki, dainavau tik sėdėdama prie baro, kas  nei kiek nesumažino džiugesio.

Be to, Transilvanijoje yra labai puikus platūs barai, labai tinkantys šokiams pokiams. Ir visai nepuikus futbolo stalas, katro blogoji savybė yra ta, kad kamuoliukas vis įriedėdavo į mano saugomus vartus. Kreivas, vadinasi, stalas.

Labai nustebino vieno tokio klausimas, kas manęs laukia namuose. Žmogus manė, kad sutuoktinis ir vaikai pasiganyt žmoną ir mamą išleido. Anas savo ruožtu nustebo išgirdęs, kiek man metų yra. Nenudžiugino, nes jau persiritau į tą amžių, kai nebesmagu būti sendinamai. Paskutinį kartą perkant cigaretes, pardavėja paprašė pažymėjimo (trečią kartą per, baisu sakyt, 10 metų), ir aš nešokau purkštauti.

Apie augantį metų skaičių yra kas primena ir taip, pvz, dalinis invalidumas po švenčių šventimo. Pomidorinė Knor sriuba iš pakelio kiek situaciją pataisė.

Trackback URL

Lola, Transilvanija, vynas