Nėra čia jokios prasmės

Sunku man patikėti, kad šiandien, tokiame cilivizacijos pakilime, gali tarp dviejų ES šalių pasimesti siuntinys. Visai norėčiau sulaukti savo šmutkių grįžtant iš Čekijos, kur buvau trumpam išemigravus saviapgaulės kėslų vedina. Variantai galimi tokie: 1. Siuntinys neišsiųstas a) seniai mano daiktai išmesti b) tikimasi, kad grįšiu vedina traukos savo šmutkėm, kas būtų labai naivu c) neva laiko nėra 2. Belieka patikėti.

Žinoma, puikiai numanydama savo artimiausius žingsnius, palikau tik tai, ko nelabai ar visai nereikia. Tačiau „the white book“ yra tas daiktas, kurį tikrai turiu atgauti bele kokiais metodais.

Nerealiu greičiu augančiam :D mano interneto kampo skaitytojų ratui, nežinančiam mano visų istorijų, sakau, kad nuo sausio 23 d. iki birželio 25 d. buvau Ispanijoje. Ten gyvenau neįtikėtinai studentišką gyvenimą, net iš dalies palaužusį mano prigimtinį pasipiktinimą visu kuo.

Iš Lietuvos buvo ir dar viena mergina, kurią man norėjosi vadinti dukryte, nors ji dvigubai už mane didesnė, ir mes atrodėm gan komiškai. Dukrytė iš pradžių nuomavosi kambarį pas Albertą, kuris buvo ir tebėra bibliotekininkas. Jų biblioteka dalyvavo tarptautiniame projekte “Balta knyga”. Kiekvienas norintis pasiimdavo visiškai tuščią knygą, ir į ją galėjo rašyti, piešti, lipdyti, vienu žodžiu, kurti savo  knygą. Žinoma, bibliotekines knygas reikia grąžinti. Taip vienoje šalyje pabuvusi baltų knygų paroda keliauja į kitą, jau kiti skaitytojai jas pildo, ir visi jas grąžina į biblioteką. Bet aš apsivogiau, ir ji liko pas mane.

Praėjus mėnesiui, keturi vargšai iš SSRS ir Jugoslavijos susirado puikų butą ir ten persikraustė. Taip prasidėjo baltosios knygos kūrimas. Pirmą dieną, o tai buvo vasario vidurys, visą dieną sėdėjom su Peteriu iš Slovakijos ir nagrinėjomės gramatikos subtilybes. Išmokau pasakyt slovakiškai “myliu, kupranugari”.

Antrą dieną sėdėjom balkone, ir piešėm. Slovėnė Mojca tuo metu bėgiojo po parką, vaidindama atletę. Sėdėjom tam balkone, klausėm muzikos, piešėm, nieko negirdėjom… Kol nepamačiau apačioje persiutusios Mojcės. Ji vargšė pusvalandį į duris beldė, tiek lauko, tiek vidines, kaimynai visi girdėjo; šaukė iš apačios, o mes tiek buvome įsitraukę į meną ir į savo pasaulį, kad užsitarnavom savaitės pyktį.

Valentino dieną (kaip aš jų nekenčiu…) traukiniu vykome į tokį biškį ne kokį miestelį, kur ant uolos įsirengėme restoraną, ir kiekvienas pasinėrėme į savo mažus nykius pasaulius. Tai irgi užfiksuota baltoje knygoje.

Iš tiesų tai keistas gyvenimas buvo. Visiškai skirtingi ir visai svetimi žmonės po vienu stogu, turintys rasti bendrą kompromisą daugeliu aspektų: gėrimai iki ryto, šiukšlių nešimas, visokių lachūdrų netikėtas apsilankymas, vonios užimtumo ir t.t. Dviese gyvenant dėl to kyla bėdų, o čia visa gauja, ir neturinti tokio suinteresuotumo, kaip kad pora. Iš kitos pusės, visi su savo vidiniais maurais, norintys pasikalbėti apie tai kas buvo, yra, bus, nuolat susiduriantys su kažkokiais konfliktais, ir iš esmės nieko ten neturintys, nes tie skaipo pokalbiai neatstoja namų, draugų, lachūdrų.

Peteris dabar mokosi Anglijoje, turi naujus tūsus, draugus, drinking vakarus, ir paišo naujas knygas. (Tikiuosi, atsimena nors ką iš mano moralo apie bendrą gyvenimą ir atsakomybę). Dar vienas butiokas, Makedonijos australas, toliau sėkmingai ieško neištyrinėtų moteriškų objektų Prancūzijos robotizmo/robotų…mmmm. tarkim kažkaip taip… universitete, o man kažkodėl ta knyga labai brangi, nes manau, kad pirmą ir paskutinį kartą leidau sau užsiiminėti tokio pobūdžio studentavimu.

Todėl labai noriu, kad niekas mano daiktų nebūtų išmetęs, nes už visus skudurus ir  kvepalus man labiau norisi turėti tą knygą.

Trackback URL

Čekija, Erasmus, Ispanija