Nėra čia jokios prasmės

Šeštadienis buvo skirtas grynai turistinėms veikoms. Į Lietuvą atvažiavo draugai iš Portugalijos. Na, gerai, ne draugai, bet geri pažįstami, kurie man daug padėjo kai buvau Lisabonoje darbo reikalais. Ten žmonės fantastiški – jie man atrodo, neatkyla nuo lagaminų. Po draugės vestuvių Pakistane ir Jamaikos smėlio, jie plaukiojo ir Trakų ežere. Na neturim mes nieko tokio tokio pribloškiančio, bet jau tai, kad nelijo, suteikė Trakų piliai savito žavesio.

Gerai pabūti turiste – šiaip pati nesugalvočiau plaukioti jachta (taip vadinasi, ar ne, tokie laiveliukai su bure ir motoru? :) ), nebent toks lachūdra sugalvotų, tai užskaityčiau. Bet su svečiais reikia. Tad susimokam ponui Mečislovui už pusvalandį ekskursijos po Galvės ežerą „Magijos“ laivu 50 lt (kiti už 40 susiderėjo, girdėjau), sulipom, apsikaišėm gelbėjimo liemenėm ir turiu pažymėti, kad labai gerai tą pusvalandį praleidom.

Ponas Mečislovas papasakojo visokių vietinių įdomybių. Štai Galvės ežero ilgis ir plotis yra po du kilometrus. Trakų pilis buvo pastatyta ant trijų salų, kurios dabar patapusios viena, ir turėjo dvi dalis: gyvenamąją ir gynybinę. Veiksmas vykta XV amžiaus pradžioje. Taigi gynybinei daliai  saugoti Vytautas iš Krymo atsivežė 400 karaimų, kurių palikuonys, kaip žinia, ir šiandien Lietuvėlėje gyvena. Iš viso jų dabar yra 200, iš kurių 80 gyvena Trakuose.

Kaip karaimai išvengia kraujomaišos? Na, arba stengiasi vengti? Merginos gali tekėti TIK už karaimo, o karaimai vaikinai pačią gali pačią parsivesti ir iš kitų bendruomenių. Ir po šiai dienai karaimai turi sekmadieninę mokyklėlė, perduoda jaunajai kartai tradicijas.

Ant pilies sienų tokie kaip ir langeliai/bokšteliai/šiaip kažkas prilipdyta. Pasirodo, ten tualetai bebuvę. Vandens lygis aukštesnis buvo, tad labai patogu – viskas tiesiai į vandenį. Šaunūs viduramžiai. XIX amžiaus pabaigoje pastačius Tiškevičių rūmus, vanduo nuleistas, nes reikėjo parūpinti vandeliu ir rūmų prieigas, fontanams laistyti. Prancūzų architekto kurtuose rūmuose, ir italų architekto kurtame sode laiką leidę ponai vietą užleido sovietinaims buržujams, kurie ten poilsio bazę įsirengė. Po šaunosios SSRS žlugimo žlugo ir visos poilsio bazės, bet iš Tiškevičių rūmų padarė nuo Černobilio nukentėjusių vaikų reabilitacijos stovyklą. Po to ketverius metus pastatą niokojo vėjai, lietūs

, gaisrai ir vandalai, kol galiausiai imtasi priemonių: kaip žinai, fasadas sutvarkytas, interjeras abejotino dizaino, bet tai jau naujojo šeimininko reikalas. Kai susitars įvairios suinteresuotos pusės, kas galės būti tas naujasis šeimininkas.

Dar pagaliau išsiaiškinau, kas ten per baisūs betoniniai statiniai dešinėje pilies pusėje, krante stovi. Ogi Benas Gudelis nusipirkęs buvusią olimpinę irklavimo bazę, laukia, kol ana supus, ir galės kokią vilą pasistatyti. Nes dabar gi negalima nieko statyt prie vandens, kaip žinia. Gi nacionalis parkas.

Buvo pastebėtas ir vienas keistas juodas paukštis, Galvės ežere besiturškiantis. Aš kaip betono vaikas, stebiuosi viskuo, bet ponas Mečislovas sakė, kad niekada ir pats tokio nematęs. Naujas matyt koks, užusieninis, klimato atšilimo paviliotas.

Pasiplaukiojimo pabaigoje pasiteiravau kapitono ir jo laivo vardo. Dar pasigrožėjus oru, išlipau iš to laivo, ir einu sau. O Mečislovas taip neramiai sako: palaukit, o jūs man sumokėjot, ar ne? :) 50 lt rankoje, bet kad sumokėti reikia, kažkaip pamiršau. Ryškiai žmogus pagalvojo, kad dantį bandau užkalbėti, ir dingti nesusimokėjus.

Tada pagal programą, aišku, kibinai, o vakare, irgi beveik pagal programą – Paparaciai. Viskas ten gerai, tik vakarui įsibėgėjus biškį sunervino kažkokie praplikę italai, kiekvieną riestą užpakalį apžiūrinėjantys. O prieš išeinant labai sunervino dvi tokios blondinės, garantuotai kokios verslo vadybos studentės, ir jų dialogas. Maždaug: pažiūrėk į šitą senį, ką jis čia daro.  „Tas senis“ tai tas portugalas. Jam metų apie 40, tikrai neišsipustęs, sėdi sau paprastas pietietiško gymio vyras su kelnėm ir marškiniais, ir sėdi. Taip gėda pasidarė už tas mergas, už tas replikas, už  tokį požiūrį ir už viską viską. Nekenčiu aš kartais šito krašto.

Trackback URL

istorija, kelionės, Paparaciai, Trakai