Jau minėjau, kad man patinka Kaunas. Ironijos ne tiek ir daug. Tos mažos detalės, su kuriom susidūriau. Bet vakar turnė Kaunu nesibaigė – teko nuvykti ir į nedidelį miestelį Kauno rajone, kuriame nėra elektrinės, bet pramoninis kaminas stovi. Reikalo ten neturėjau jokio, bet užtat tiek įspūdžių parsivežiau, tai jau para, kaip neblėsta, o tai mano nesąmonėm ir lachūdrom pramuštai galvai yra labai geras terminas.
Taigi lankiausi vienos ponios namuose. Skamba indiška muzika, tarp vešlios kambarinės lapijos sėdi Buda. Raudoni tapetai, raudonos plytelės, raudonom širdelėm apklijuotas šaldytuvas, kampe mėtosi šuns žaislas: guminė keptos vištos pusė. Toks cypiantis žaislas. Šuo toks kaip šuo, bet norėjo ji tai jorkšyro. O anksčiau turėjo rotveilerių porą.
Ponia, manau penkiasdešimtmetį arba jau atšventė, arba tuoj švęs. Graži moteris, tokio Ramutės Daktarienės tipažo. Sako, jei jau televizija, tai reikėtų nueiti kostiumėlį pirkti, bet pinigų nėra. Į kirpyklą šukuoseną pasidaryt – bet net ir labai norint, pinigų tam neturėčiau. O kadaise verslus savo kūrė, pinigus gerus uždirbo, kol vieną dieną liko su keliais tūkstančiais dolerių kišenėje, bet gatvėje. Kauno kavinių keletą turėjo. Nesiplėsiu į pamąstymus Kauno kavinių, dolerių ir rotveilerių tema.
Ponia visai nepėsčia. Kai kartą jos prižiūrimi vaikai pažaidė bažnyčioje mišių metu kunigą ir nuodėmingą nuodėmių pasakotoją, juos tiesiogine to žodžio prasme pro duris išspyrė kunigas. Atkeršydami bernai pradėjo skambinti varpais. „Tai ar tų vaikų problema, kad nėra ką veikti miestelyje, nei diskotekų, nei sporto klubų, ar kunigo, kuris varpų neužrakina?!“
Vakarui baigiantis ponia dėjo tokios kalbos, kad taip ir likau šypsotis be komentarų. Sako – baigėsi pinigai, likau pas draugą. Du su puse tūkstančio litų užteks mums abiems kol kas. Po mėnesio jis man pareiškė: tu man per brangiai kainuoji.
Nusprendus palaikyt pokalbį, replikuoju „tai toks ten ir vyras“. Ponia sako – jaunas dar. Na, tai koks tas jaunas, smalsauju, kaip mūsų operatorius? O jam 25. Na, šelmiškai šypsosi: pora metų vyresnis… Ir ką, septynerius metus kartu prabuvome. Taip ir užtilau nesugalvojus ką čia pasakyt. Bet ponia toliau vyniojo savo pasigautą mintį.
„Man patinka tokie eksperimentai. O ką – užsikloji antklode, ir viskas tas pats, viskas tas pats“. Dar vis nežinau ką pasakyt, tik šypsausi.
Pro duris mus išlydėjo tokia frazė: „sūnus vis klausia – mama, o tavo pavardė dar tokia pat? O juk aš tik vyrus keičiu, o ne pavardes“.
Moteris dabar norėtų dirbti bibliotekoje. Lyg ir tarp žmonių, lyg ir ne.
Taip su šypsena ir nuostaba ir išėjau. Ar viskas tiesa, ką tą vakarą išgirdau, nesvarbu, isterijos, depresijos ir euforijos nemaža, bet ji tikrai labai stipri moteris ėjus visą gyvenimą prieš srovę.
Puiki pašnekovė, geriausia moteriškosios auditorijos laidoms/leidiniams.
2009 Spalio 25 d. 01:00 nuoroda
Sekminga boba. Mano kliba savo mokini tvarke. Amziu skirtumas dvigubas.