Nėra čia jokios prasmės

Iš dviejų  save brandžiomis laikančių moterų pokalbio.

(…)

Įsipareigojusi: sakau pvz : „padovanok man meškiuką“. Jau du kartus sakiau. Tai po antro atsakė „jo jo, aš tau skolingas meškiuką“ Bet meškiuko nėra… O be to net jei būtų, tai ne tas pats, kad pats būtų sugalvojęs.

Vieniša: net negaliu įsivaizduoti, kada ir ar iš viso ateis toks laikas, kai kada su kokiu diedu gyvenimą kursiu.

Įsipareigojusi: reik tikėtis kad ateis. Bet reikėtų vykdyti tam tikrą atranką: susidėti tik su tais kur patinka ir ne lachūdra :) nes kol sėdi su kokiu netinkamu, neini i „koncertus, spektaklius, vynines“ (kur visi žino ko einama :D ) ir gali pražiopsoti kokį tinkamą

Vieniša: bet patinka tik lachūdros :D

Įsipareigojusi:  tada nekursi gyvenimo :( lachūdros tam nepritaikyti.

Tai va. O dėl meškiukų, tai būčiau žinojus, būčiau padovanojus tą meškiuką. Man jau kuris laikas mašinos bagažinėje vežiojausi tokį didelį meškiną, kurio atsiradimo istorija labai įdomi: vienas arabas vienai lietuvaitei jį padovanojo, bet bepakuojant lagaminus jis atsidūrė pas mane. Spintoje pratūnojo pusantrų metų, kol neapsikentus nusprendžiau jį kaip nors panaudoti. Tik kad kapitalistiniai vaikai šiais laikas išlepę, turi krūvas meškiukų, arkliukų, ėriukų, lėlyčių, ir niekuo jų nenustebinsi.  Tad sekmadienį bekraudama obuolius, cukinijas beigi burokus į mašiną, pamačiau sodo keleliu ateinančią mažą mergaitę, tokį nusususį šunelį bevedžiojančią. Paklausiau, ar ji dar žaidžia su žaislais. Ką gali žinoti, jaunimas greitai bręsta šiais laikais. Jo, sako, žaidžiu :) tai aš jai tą meškiuką ir padovanojau. Visas strazdanotas veidelis nušvito, sako „koks gražus…“. Geras darbas vienok, gera teta pasirodžiau.

Trackback URL

lachūdra, meškiukas, moterys ir vyrai