Nėra čia jokios prasmės

Ką labiausiai norėjau pamatyti, tai tikrą marokietišką kaimą, kuris nėra iki negalėjimo sugadintas turistų. Ir kaip tik Simo, vienas iš mūsų draugų, pasiūlė mūsų trijulei nuvažiuoti kartu tu juo į jo tėviškę, Misūrio kaimą. Jei bus galimybė, labai siūlau tokios progos nepraleisti.

Kelionė truko apie tris valandas, nors atstumas 150 km, autobuso bilietas kainavo apie 25 lt. Autobusas normalus, tik žmonės sodinami iš eilės – ir pradžių pirmosios vietos, po to antrosios, ir taip iki galo. O šiuo atveju pasirinkimas butų labai pravertęs, nes šone sėdintis pilietis VISĄ KELIĄ vėmė. Vos pati neapsivėmiau, kaip ne kaip buvo.

Vėlgi, labai stengiausi nesureikšminti tokių nereikšmingų detalių, tad klausiausi muzikos ir spoksojau per langą. Gegužės pabaigoje dar nebuvo taip karšta, gamta graži, gėlės žydi, žolė veši. Bet bevažiuojant vaizdelis vis geltonėjo ir nykėjo, mat klimato juosta pasikeitė iš vidutinių platumų į subtropinę.

Bevažiuojant Simo nedrąsiai paprašė manęs nesilaikyti su berniuku už rankų, nes jo tėvai to nesuprastų.  Na, ok. Šiaip buvo man truputį baisu važiuoti, nes nežinau, nei kaip elgtis, nei ką sakyti. Apsirengiau labiausiai uždarą maikę net ta proga.

Einant iš stoties iki Simo namų, jis jautėsi kaip žvaigždė: visi su juo sveikinosi ir klausė, kokius čia europiečius draugus turi. Mes tik šypsojomės kaip kokie žvėriukai :D

O Simo šeima turbūt viena turtingesnių tam kaime. Mama, žinoma, nedirba, tėvas turi geležių kažkokią dirbtuvę. Šeimoje du vaikai – Simo ir jo sesuo, dar mokinė. Už kampo gyvena senelė ir tetos šeima. Tai kad šeimoje tik du vaikai, irgi pasako apie žmones kažką. Apie vaikus, meilę, seksą papasakojau skyrelyje „meilė pagal Nordi“, II Maroko pasakojimo dalyje.

Simo tėvų namas stovi kaimelio pakraštyje, už jo – tik dykuma ir kupranugariai. Apie finansinius išgalėjimus liudija ir tai, kad naudojamas tuoletinis popierius, nors tulikas toks pat, kaip visur – duobė, nupilama vandeniu iš kibiro. Bet dušo nėra, tik kriauklė. Nenoriu galvoti apie 40 laipsnių karštį ir to fiziologines pasėkmes šiuo metu.

Mums buvo paskirtas kambarys, sakyčiau, panašesnis į pokylų salę: viskas išmušta raudonais kilimais, langai uždengti raudonu aksomu, ant sienos kabo kardai. Ten, sako, vyksta giminių susibūrimai.

Simo tėvai nekalba angliškai, tik prancūziškai (antra Maroko valstybinė kalba), bet per daug problemų tai nesukėlė. Nuo karščio kuriam laikui pasislėpėme svetainėje, kurioje plyšavo telikas, gaudantis belenkokias stotis per satelitą, Simo mama pridarė maisto ir jau minėtos saldžios mėtų arbatos. Tada mums pasiūlė apsilankyti Hamam – tradicinėje pirtyje. Jie ten eina kas savaitę septynių dienų purvo nutrinti… Žinoma, atskirai vyrai ir moterys.

Simo mama man net triusikus pradėjo siūlyti naujus, nes neva tai norėsiu persirengti po pirties, gal neturiu kartais…

Hamam – tradicinė viešoji pirtis

Taigi Simo, jo draugas, taip pat vardu Simo ir Eda nuėjo į vyrų pirtį, o mes su Mojca, jau minėta slovėne – į moterų. Prieš einant į pirtį, Simo mama užtepė mums plaukus chna. Sveika, ir „pagyvina spalvą“. Man tai kas, vis tiek tamsūs plaukai, o štai Mojca paliko ryža kaip lapė..

Pirtyje sumokėjom po 14 litų, gavom kažkokio natūralaus alyvų muilo gabaliuką, ir moterį, kuri mumis „rūpinosi“ toje pirtyje. Ta pirtis – tai trys kambariai, kuriuose skirtinga temperatūra. Išsikaitini viename, sėdi kitame, trečiame nusiprausi. Taigi mes, nedrąsios mergaitės su triusikėliais (stringais…) atsisėdom ant suoliuko ir neturėjom žalio supratimo, ką daryti. Per daug spoksoti negražu, bet moterys visos nuogos, ir labai tvarkingai depiliuotos. Bet štai, atėjo mūsų „prižiūrėtoja“, ir kad pradės mus abi šveisti su tokia šiurkščia kempine! Oda raudona, skauda, bet kad mes buvom tokios purvinos, nesitikėjom. Kiek šveitė, tiek oda luposi. Prie prižiūrėtojos prisijungė Simo pusseserė, kaip supratau, atėjusi tik dėl mūsų, mums pagelbėti nusiprausti.

Procedūrą pakartojo gal keturis kartus. Iš pradžių buvo kaip ir nejauku – dvi moterys šveičia iš visų jėgų, visi į mus spokso, nes užsieniečių turbūt ta pirtis gyvenime nemačiusi, tuos stringus liepė nusimauti, bet po to karštis padarė savo – užsimerkiau ir tiesiog bandžiau mėgautis tokiu… gan kietu masažu. Galvą plaudamos jos irgi trynė taip, kad maniau liksiu be plaukų. Bet ką šukuoti liko – šukavimo procedūra truko gal 15 min.

Po apsišvarinimo procedūros sėdėdamos ant laiptų ir laukdamos vyrų matėm visas tas moteris einančias iš pirties, uždengtais plaukais ir formom. Kad viso to grožio vyrai nepamatytų.

Eda po to pasakojo, kad vyrų pirtyje visi jie buvo su apatiniais (čia kaip – moteris į moterį gali žiūrėti, o vyras į vyrą- ne?), o Simo pamatęs vienišą senuką jam padėjo nusiprausti ir jį nutrynė „jis senas, aš privalau padėti“. Tai, kas jiems yra savaime suprantamas dalykas, mūsiškam europietiškam mentalitetui atrodo keistenybė…

Misūrio gyventojai

Po šios pirtelės sekė trumpas pažintinis turas so Misūrio miestelį/kaimelį ir vizitas pas Simo močiutę. Man atrodo, kad žmonės tikrai labai nuoširdžiai džiaugėsi mūsų viešnage, domėjosi mūsų šalimis ir papročiais. Pas močiutę kieme žaidė ir jos mažasis anūkėlis, vardu Rayanas. Tokio išlepusio ir įkyraus vaiko seniai nemačiau. Nors jam tik treji metukai, bet žiūrėdama į jį taip ir mačiau keturias žmonas turintį naglą arabą. Ir jam viskas leidžiama: daro ką nori, rėkauja kada nori, žviegia kai ko negauna, per visų namus kiaurai vaikšto. Berniukas mat.

Rayano seseriai Marijai penkiolika. Ji eina į mokyklą, moka prancūzų kalbą ir šiek tiek angliškai. Na, susikalbėti mums pavyko. Labai graži mergaitė, greitai jau ir tekėti galės… gal jau gali, nežinau, bet skarelės neryšėjo. Keista matyti savo kūnus paslėpusias mergaites, einančias į mokyklą, ir šalia jų – dailią geltona suknele apsirengusią mergaitę. Taip ir likau nesupratusi, ar Marijai dar nėra mėnesinių, ar jei leidžiama rengtis taip, kaip nori. Madų įvairių galima prisižiūrėti. Pvz, juodai apsirengusią ir plaukus užsidengusią mokinę, einančią į mokyklą. Iš po drapanos matosi balti aukštakulniai…

O štai Simo tėtis pyksta ant mamos, jei ji su per trumpa suknele išeina į miestą. Tai reiškia, kad suknelė yra iki kauliukų. Nors namuose jos sijonai siekė iki vidurio blauzdų. Net ir Edos – svetimo vyro – buvimas šalia neprivertė persirengti. Atsidėkodami už priėmimą, Simo patarti, nupirkome jai naktinius, ilgus tokius, rožinius :) sakė, jai patiks.

Simo pasirūpino, kad mums su Mojca būtų padarytos chna tatuiruotės – ant rankų ir pėdų išpaišyti raštai. Ką jie reiškia, nesu tikra, turbūt grožį ir, tikėtina, kad laimę. Į namus atėjo mergaitė, Simo sesers draugė, ir sumaišiusi chna, vandenį, spiritą, pritraukusi to marmalo į švirkštą, pradėjo piešti. Išejo kažkas tarp rudo ir orandžinio, nors man gražiau būtų buvę tamsiai ruda arba juoda. Per kokias penkias dienas nusitrynė, bet atsargiai su nagais – išsitepiau, tai vienintelė galimybė pašalinti orandžinę spalvą – palaukti, kol nagas nuaugs.

Miestelyje esama kabakų, tik juose arbatą geria ir rūko tik vyrai.

Moterys turi kitų reikalų, pavyzdžiui, kepti duoną prie namų esančioje lauko kepyklėlėje. Simo mama kaip tik kepė duoną su viena kaimyne, autobuso vairuotojo žmona. Kai kitą rytą Simo su Eda nuėjo pas žmoną paprašyti, kad vairuotojas paliktų vieną autobuso priekyje, toji, stovėdama tarpdury su pižama, pakvietė pusryčių…

Įkišus nosį į tikrą duonos kepyklą, likau apžavėta mane pasitikusio vyriškio. (atsiprašau, techninės bėdos, dingo nuotraukos).  Chi chi, gerulis.

Kažkaip žmonės ten turi problemėlių su dantukais. Bet Misūrio kaime yra ir dantistas :) Ir labai faini žmonės po jo iškaba sėdi.

Esama čia ir kitų profesijų atstovų. Štai, vietinis turgelis. Jei reikia, galima kompiuterių įsigyti. Nebrangiai.

Pavakare aplankėme Simo draugą, tą patį, su kuriuo jis buvo pirtyje. Taip pat Simo. Iš tiesų tai jų abiejų vardai Mahomedai, bet Simo kažkoks trumpinys. Taigi jis gyvena kitame kaimo gale. Labai keistai malonus jausmas eiti tarp geltonų, dienos šiluma alsuojančių mažų namelių, klausytis cikadų čirpimo, lipti plačiais akmeninais laiptais, užtikti mūsų bijantį vabalą, aplankyti tikro marokiečio, gyvenančio tikrame marokietiškame kaime namus, rūkyti kaljaną, šokti pilvo šokį (bernai jį moka šokti tikrai neprastai) ir suprasti, kad per visišką atsitiktinumą čia atsidūriau, ir tikriausiai niekada nebegrįšiu.

Vakare Simo pasakė, kad jo mama nori ką nors pagaminti valgyti, bet mes turėtume nupirki produktų. Pirkom avienos, slyvų ir kuskuso. Jau geriau aš būčiau nemačius, kur ta aviena pirkta… bet patiekalas, pagamintas tame pačiame tadžine, labai, labai skanus. Šį kartą valgiau, nes rankas plovė visi. Mama nevalgė, užtat tėtis prisijungė, paklausinėjo šio bei to ir paliko „vaikus“ vienus.

Kitą dieną pasitrynę po dar mažesnius kaimelius, kur net fotografuoti baisu, nes iš tolo bobos rėkia, dar kartą labai skaniai pavalgę Simo mamos gaminių, parvykome į Fez, kur mūsų jau laukė Nordis. Tiesa, pakeliui Mojca susirado naują gerbėją, labai neblogai atrodantį anglų kalbos mokytoją, kuris visais būdais bando išvažiuoti į Kanadą. Kaip ir daugelis gudresnių marokiečių.

Vietoje pabaigos

Nesitikėjau iš savęs išspausti tiek atsiminimų. O kad ir kiti darbai man taip greitai rašytųsi… bet iš tiesų kelionė į Maroką buvo daug įspūdingesnė, nei visos Florencijos ir Valencijos kartu sudėjus. Ir turbūt dėl to, kad susipažinome su maloniais žmonėmis, nežiūrinčiais į mus kaip į pinigų maišus, pamatėme vietų, kurios neįtrauktos į turistinius gidus. Ir, jei tik bus galimybių, labai norėčiau aplankyti Nordi ir Simo kitamet.

P.S. nepasakosiu, kaip prie mūsų prisikabino muitininkai, nes neužpildėme lapeliūkštyje sao gyvenamosios vietos. Iš kur mums žinoti kažkokių užkampių adresus? Jau norėjau rašyti Hotel Arabia (esu tikra, kad toks yra), kad tik atstotų, bet paleido ir taip.

Trackback URL

kelionės, Marokas, meilė, vasara