Nėra čia jokios prasmės

Išvyka po Mediną

Marokiečiai sako, kad Fezas yra trečias šventasis miestas arabų pasaulyje, po Mekos ir Medinos turintis geriausiai išsilaikiusią senąją miesto dalį. Sakoma, kad tai vienintelis iškilęs tikras viduramžių miestas: jis skaičiuoja savo metus nuo VIII a. Senamiestis – tikras labirintas, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Mes visą laiką buvome su Nordžiu ir jo draugais, bet vieni tikrai būtume pasimetę kokį šimtą kartų. Didžiąją jo dalį užima turgus, kuriame šurnuliuoja labai skirtingi žmonės: vaikus ant kupros užsimetusios tradicinius apdarus dėvinčios moterys, mini sukneles ir šortus dėvintys turistai, lengvai apgirtęs marokietis, pagerintom iškirptėm pasidabinusios vietinės moterys, turistų ištroškę prekeiviai, besišypsantys pajuodusiais dantimis, į Adidas sportinį kostiumą įlindęs inteligentiško veido diržų pardavėjas, baltą galabėją vilkintis senukas..

Pirmus du šimtus metrų buvau viskuo nustebus, susižavėjus ir pasibjaurėjus: čia pat darinėjama mėsa, ant kurios nutūpę musių spiečiai; įstabaus grožio medžiagų rietimais; liežuvius pasiploninusiais arabais, norinčiais tau įpiršti pusę parduotuvės; prieskonių kvapais; rožių žiedlapiais; iš paskos lenkančiais vėriniais nešinais arabais (oupen jour hart, sister); natūraliom apelsinų sultim už 50 euro centų, vos praskalaujamom stiklinėm; švogščiančiais balsais: dū jū hev boyfrend? I lov jū; margaspalviais odos dirbiniais; nenormaliom europiečiam skirtom kainom, įtartinos išvaizdos katėm…

Po to vaizdai ir frazės pradėjo kartotis. Vis dėl to šį tą nusipirkau: prieskonių papigiai (nors pardėje jie dar pigiau), diržą, vėrinį, batus ir tašę (rožinius J). Beeidama tolyn, supratau, kad ko gero už viską permokėjau, nors ir taip atrodo, nedaug sumokėjau… taigi jau geriau iš pradžių pasivaikščiokite, o pirkite tik tada, kai būsite tikri, kad aplink niekur nėra pigiau. Svarbiausia taisyklė: derėtis derėtis ir dar kartą derėtis, ir vis tiek permokėsite. Nepatinka, eikite lauk, didelė tikimybė kad atlėks iš paskos. O jei ne, už 10 metrų tas pats pardavinėjama.

Dar kažkokią apyrankę pirkau, sumokėjau 2 eurus, nors kitur mačiau už eurą… vos pažiūrėjau vieną vėrinį, iš karto prie manęs pripuolė pardavėjas: very gud prais, only for jū mai sister 500.. ne, sakau, per brangu. Where ar jū from? Iš Europos, sakau. Very, very nais kontry. 400 for jū. Vienu žodžiu, pradėjau eiti iš tos pardės, jis iš paskos bėgo gal 50 metrų, ir galiausiai nusipirkau už 200 vietinių pinigų. Po to jau baisu buvo ką nors apžiūrinėti, nes prilimpa, negali atsikratyti.

Mūsų draugai labai nervinosi, kad mus visur bando apgauti, bet tai ai, patys gerai žinom, kad ką bepirktume, vis tiek apgaus. Ir pagaliau, argi tai yra apgavystė, jei man sumokėti septynis litus už apyrankę nėra daug, o jiems tai geras uždarbis.

Dar pirkau tokių keistų daiktų veido maliavonėms, bet gaila, nežinojau koks geras daiktas yra, būčiau daugiau paėmus. Aš vis galvojau, kaip tos moterys taip pasidažo, kad akys iš tolo šviečia? Ogi už penkis litus galima nusipirkti tokių miltelių, sutrintos anglies ar dar ten kažkokio akmens dulkių, kurios taip gražiai ir padažo, reikia tik stiklinį pagaliuką sudrėkinti, pavolioti į tas dulkes ir vienu judesiu perbraukti tarp apatinio ir viršutinio akies voko. Nelabai gerai dar įvaldžiusi tą techniką, tenka su vatytėm pasiterlioti, bet jau grožis tai aj aj aj… galvoju, gal draugai galėtų dar atsiųsti :)

Senosios odos raugyklos ir dažyklos

Perėję per dalį senamiesčio turgaus, pasiekėme odos raugyklas ir dažyklas. Visur rašoma, kad jas aplankyti būtina, nes tai viena iš nedaug išlikusių vietų pasaulyje, kur odos apdirbamos senaisiais metodais. Jas apžiūrėjome nuo vienos parduotuvių terasos.

Prie siaurų laiptų vietinis paslauguolis dalino mėtų ryšulėlius – kad būtų kuo kvėpuoti, kai pradės pykinti nuo kvapo. Mane pykino. Avių, kupranugarių ir kitų gyvulių odos mirkomos balandžių išmatose, rauginamos kažkokiuose abrakadabra skysčiuose, dažomos, džiovinamos didžiuliuose baltuose ir ruduose „kubiluose“, man pasirodė, kad padarytuose iš molio. Vyrai laksto pirmyn atgal nuo vienos prie kitos, nešioja, pjausto, skirsto odas, o turistai žiopso nuo viršaus, aptarinėja, fotkina ir murkdo noseles į mėtas.

Gal čia kaip kam, bet mane tai labai tas kvapas užveikė. Ir buvo gal kokie 25 laipsniai, o kas vasarą būna? Ir kaip tie žmonės ten dirba? Tai yra šeimos verslai, taip kad jei tėvas tą patį daro, darys ir sūnus.

Taip kaip žiopliai stoviniavome dirbantiems vyrams virš galvų, pleškinom fotikais, ir vartėm akimis, kai vienas ne pačios maloniausios išvaizdos vietinis pradėjo lįsti prie mūsų ir kažką kalbėti idiotiška anglų kalba. Maždaug: helo, hov is ū? Vienu žodžiu, nekreipėm dėmesio, ir net tarpusavyje angliškai pasikomentavome, koks durnius lenda.

Ir po kokių 5 min nesąmoningo kalbėjimo ta gyvatė kad pradės varyti tobula, tobula anglų kalba, mes net žagtelėjome. Pasak jo, jis gyveno Amerikoje, parduotuvė, nuo kurios terasos spoksojom į dažyklas, jo šeimos, o jis grįžo atostogų, ir aplankyti savo sužadėtinės, kurią išsiveš į Ameriką. Netikiu nei vienu žodžiu, išskyrus tai, kad jis buvo štatuose, nes tikrai labai gerai kalba. Bet papasakojo įdomių dalykų jis: kad geltona odos spalva išgaunama iš šafrano, o kaip kitos – neatsimenu J bet visos spalvos iš prieskonių ir žolelių.

Po šios paskaitos gyvatė mus pradėjo tempti pas save į parduotuvę, kur neatsilaikiau ir nusipirkau jau minėtus rožinius batus ir tašę. Dabar taip: nepirkite batų, jei nemokate atskirti kokybiško daikto nuo nekokybiško. Oda kaip oda, batai tikrai odiniai, ir spalva nenusitrina, bet pats batas labai ne kaip padarytas, užkulnis sėda ir šiaip, blogis, manau, kad maximum 10 kartų aš juos avėsiu. Kokie trys jau išnaudoti. Ir dar kartą: derėkitės.

Ir galiausiai mus susitempė į vaistinę, pas savo „sužadėtinę“. Jei man nebūtų taip pikta, kad mus tik ir nori apdurninti, būčiau ką nors nusipirkus, pvz, rožių žiedlapių, kažkokių žolelių potencijai :D, tos miltelinės kosmetikos, kur minėjau, bet labai jau man nepatiko to gyvatės kabinimaisi į parankę ir durnių ieškojimai, tad nieko nepirkau iš jo „sužadėtinės“.

Mieste važinėjom viešuoju transportu, tačiau jei nenorit per daug vargintis, tai mieste pilna „petit taxi“ – maži taksi. Tai triviečiai seni fiatukai, jei važiuojat į tą pačią pusę, galit dalintis kainą su kuo nors, įšokusiu vidurį maršruto. Kainos – juokingos. Visas miestas už maximum 10 lt. Jei vyksite už miesto, stabdykit „grand taxi“ – didelis taxi, paprastai senas mersedesas. Sutilpsite šešiese: gale keturi, priekyje du J Jei jūsų mažiau nei šeši, vairuotojas paims dar ką nors. Kainos labai, labai malonios. O vietiniai linkę pasigrūsti štai tokiose… mikrūškėse, ar kaip tai pavadinti, net nežinau, nes sutalpinama kelios dešimtys žmonių.

Tąją dieną jaučiausi prisižiūrėjus pakankamai „autentikos“, šurmulio, musių, purvinų vaikų ir coca cola geriančių arabų.

Užtat sėdint kavinėje su Nordžiu pakalbėjome apie meilę.

Meilė pagal Nordį

Tą vakarą jis buvo labai liūdnas. Meilė jį kankina. Vaikinas turi merginą, ji gyvena kaimynystėje. Tačiau niekas, net jo draugai to nežino, ką jau kalbėti apie mergaitės tėvus. Jazminai- 18. Bendrauti jie pradėjo per MSN, nes kai pastebėjo vienas kitą, bijojo dviese susitikinėti, nes gali tėvas pamatyti. Jie kartais susitinka, bet Jazmina turi ištaikyti progą pasakyti tėvams, kad eina mokytis pas drauges. Tada jie kalbasi ir bučiuojasi.

Nordis kartas nuo karto apsilanko Jazminos namuose, padeda tėvui su darbais, bet tada apsimeta, kad Jazminos nepažįsta. Jei Jazminos tėvas sužinotų, Nordžiui tektų išvykti iš miesto. Priminsiu – Fez‘e – 1,5 mln. gyventojų.

Nordis myli Jazminą ir nori ją vesti, bet kol kas jis yra studentas, nieko neturi, ir jis negali prašyti jos rankos, neturėdamas kur jos parsivesti, ir negalėdamas jos aprūpinti. Labiausiai Nordis bijo, kad Jazminos tėvas ją ištekins už kokio pasiturinčio vyro.

Nordis kalbėdamas niekada nesako žodžio „sex“. Vietoje jo vartoja „sexual intercourse“. Kad vaikai pradedami „sexual intercourse“ būdu, sužinojo iš vyresnių draugų kai jam buvo penkiolika. Jis žino, kad ne ne visada po pirmosios nakties būna įrodymų kraujo pavidalu, bet tokiu atveju žmoną nuvestų pas gydytoją, ir tas tikrai pasakytų, ar ji turėjus kitų vyrų.

Nordžio dėdė su žmona kaip tik tomis dienomis lankėsi Fez‘e. Mat jie niekaip negali susilaukti vaikų. Tai ne toks ir retas atvejis, nes žmona keletą metų gėrė tabletes, kurias jai duodavo vyras. Kad nepastotų. Dabar ji, kaip ir daugelis kitų moterų, negali pastoti iš viso. Gydytojai sako, kad tai nuo tablečių. (kas ten per tabletės?!).

Prezervatyvų prieš kokių dešimt metų iš viso niekas ten nebuvo matęs, bet neseniai Nordžiui dėdė pasakė, kad tai nieko gero, jokio malonumo. Kiek Nordis yra girdėjęs iš vyresnių pasakojimų, vyrui „sexual intercouse“ metu svarbiausia patenkinti save, ir tik visai neseniai atsirado vyrų sąmonėje mintis, kad gal ir moteriai kažko reikia.

Nordis žino, kad Europoje yra kitaip. Bet jam liūdna, kad jis pats to negali. Bet jei ką, jei mes pažįstame kokių nors merginų, gali būti ir pagyvenusių moterų, kalbančių prancūziškai, tai jis būtų labai dėkingas, jei supažindintume :D

Ir dabar apie „meilę“, bet ne apie Nordžio meilę, o apie trumpą įvykį tame mažame kambarėlyje, kur palikom antrąją trijulę. Viena mergaitė ryte pasakojo, kad naktį ją glostė vienas iš ten likusių nakvoti berniukų. Apsimetė, kad miega, o ranka netyčia užkrito ant jos pilvo“ Tai tiek apie tą meilę.

II dalies pabaiga.

Trackback URL

kelionės, Marokas, vasara