Tapau abosoliučiu vyturiu. Vėliau aštuntos nesikeliu, paprastai ant kojų nuo šešių. Bet tai ką daryt, jei esu bedarbė, vaikų neauginu, net šuns, besiprašančio į lauką neturiu? Tad užsiiminėju labai neįdomiom veiklom: skaitymu, rašymu ir galvojimu. O paprastai tie žmonės, kurie daug galvoja, prastai baigia: arba prasigeria, arba į psichuškę patenka, arba dar kaip nors nusivažiuoja. Seniai pastebėjau, kad tie, kurie nevargina savęs galvojimu, yra gražesni, daugiau šypsosi ir labiau džiaugiasi visokiom nesąmonėm, kaip antai, pliušiniu meškučiu, kurį bernas padovanojo pirmo draugystės mėnesio proga. Uf.
Taigi šitas laisvas laikas mane išbalansuoja kiek per daug, nei reikėtų. Net ir man, tokiai nuobodai, namisėdai ir žmonių nemėgėjai vis labiau stiprėja socializacijos poreikis.
Vakar pasisocializavau su vienu baikeriu iš Kuveito. Centrinėj miesto gatvėje sėdėjau ant akmens, žyminčio kadaise buvusios šventyklos vietą, klausau sau Hiperbolės, ir užjutau fotiko blystes. Žiū, gi du motociklai neprastesni stovi, ir vieno jų šeimininkas bando įamžinti rytų europietę. Na gerai, pasivaipiau, tada kiek pakalbėjom. Tai tie du draugeliai iš Kuveito iki Danijos mocais varo, du mėnesius kelionei paskyrę. Tai ir fotkina ir filmuoja ką netingi – mergas sėdinčias, vietinius girtuoklius.. Sakė, atsiųs nuotraukas. Mano, ne girtuoklių. Ir dar klausė, ar aš viena (arabai, arabai). Ne, sakau, draugo laukiu. Atšoko iš karto.
Bet čia trumpas nuokrypis apie tai, kaip bandau socializuotis. Logiškai galvojant, aš neturėčiau būti vienintelė užsienietė šitame mieste keistu pavadinimu „Brno“, bet kokiu būdu kitus susirasti? Prisiminus savo mėgiamą bėdų sprendimo būdą ir pagūglinus, išknisau mano akimis žiūrint baisiai nepatogų naršyti, pilną reklamos ir šiaip kažkokį erzinantį puslapį, kurio postai išdėlioti bele kaip, nesuprasi, nei kur atsakymas į klausimą, nei kur pats klausimas, bet vis šis tas. Paskelbiau apie save, dar nuotrauką gražią įmečiau – reikia gi kuo nors suvilioti pusamžius britus! Jie ten diskutuoja įvairiais gyvenimiškais klausimais, kaip antai „Hello everyone, I was wondering where I could find some fake Ray-Ban sunglasses in Brno?“ Jo. Tai va. Ne vyrų aš ten ieškojau, o tokių pat kaip aš vargšų vienišų užsieniečių, nesusikalbančių su kaimynais ir pardavėjais.
Ir parašė man ispanė, labai keistu vardu – Inmacukala. Tipo Inmakulada. Kad ji čia viena, neseniai atvažiavo, nieko nepažįsta, ir norėtų nueiti kur nors alaus. Valio, galvoju, bus progų ir ispanų kalbą panaudoti.
Alaus ji nemėgsta. Vyno irgi. Kaip neispaniška. Trauktines gerti popietę per anksti. Bet šiaip jau įdomi, draugiška mergaitė, kuriai labai liūdna vienai atvažiavus į kažkokį rytų Europos miestą. Jau išmokus, kad tokiose šalyse nereikia pulti ant kaklo ir bučiuotis į abu žandus, nes žmonės čia prarūgę ir nelinkę glėbesčiuotis.
Vakar ji ant FB baisiai baisų statusą buvo užsidėjus, kad ji nežino kaip čia gyvens, ji labai bijo vorų, o jos namuose trys didžiuliai vorai apsigyveno. Jau kaip aš bijau vorų, tai žino kiekvienas, kas matė mano ir voro akistatą: akys išsiplečia, pradeda pilti šaltas prakaitas, rankos kojos dreba, ir kol voras yra kambaryje, tol negaliu miegoti. Net rašant nupurtė.
Bet negirdėjau, kad diedai taip bijotų tų šlykščių padarų, tad pasitarėm su Inma ir nusprendėm, kad mano draugas puikiai tinkamas vorų gaudymui. Už tai vyno balto mums parūpins. Gerai, neblogi mainai :D Na bet kai pamačiau aš tuos voriukus… tikėjausi didžiulių storų plaukuotų vorų – su tokiu aš tikrai butu nesidalinčiau, eičiau gerti iki ryto į vietinę kaniušnę, bet ten toks ant lubų mažiukas, plonom kojytėm persigandęs voriukas tupėjo :) Jei už tokio voro nužudymą kiekvieną kartą kas nors vyno butelį duotų, tai jau nuo ryt nustoju skųstis, kad nėra ką veikti.
Pasėdėjom kol vyną išgėrėm, prikalbėjom apie visokias nesąmones, sužinojau, kad naujoji draugė pasirodo anglų kalbos mokė ispaniukus, kas mane labai nustebino. Kaip galima su tokiu akcentu, kai „coat“ tariama kaip Ko-At ką nors mokyti kalbos? Nežinau nežinau, aš taip nesugalvočiau.
Ir butas Inmos labai gražus. Senas dviejų aukštų namas, laiptinėje „apvalūs“ platūs akmeniniai laiptai, gėlių pristatyta. Butas nedidelis, bet labai gerai išplanuotas, atskiras miegamasis, mediniai langai. IKEA baldais viskas apstatyta, aišku, būtų mano, tai rūžavas, ne juodas stalas stovėtų, bet ne mano, tad ir negalvoju per daug :) tik kodėl jomajo yra taip, kad jei Lietuvoje nori nusipirkti paprastą staliuką, moki kaip minimum 150 lt už kokį lėvą, o IKEA gali įsigyti puikių staliukų už 35 lt? Ir kodėl aš, kai ieškojau paprastų baltų lentynų į savo namus, jų niekur neradau, tad teko gamintis už 2000 lt? o už patį paprasčiausią baltą stalą mokėjau kelis šimtus? ir kodėl IKEA nenori į Lietuvą atvykti, kodėl lietuviai turi iki lenkų važiuoti norėdami visokio gražaus ir pigaus šlamšto įsigyti? Pradėjus šitą temą, galima ilgai ir nuobodžiai retoriškai klausti, kodėl pas mus nėra pigapardės H&M, kodėl visokios zaros nenormaliai brangios ir kodėl lyja taip dažnai.
Bet vakaras buvo puikus. Dar į vietinę hospodą nuėjom, parkulniavom namo ir iš karto užmigom. Juk keltis 5.30 nėra labai normalu.
Nėra komentarų