Nėra čia jokios prasmės

Įvedžiau į google klausimą: ar aš jam patinku. Ir likau nustebus: šis klausimas tikrai labai aktualus. Pvz,

o man tajp pat panasei yra… as isimylejau vajkina is puskes kiemo.o ten nuvaziuoju tik karta per metus, nes mus skiria 300 kilometru.kai mes su juo susirasinejam jis wisada deda smailus, maloniai atsako…o ir kaj kartu kieme bunam labaj maloniai elgiasi.labai dawg sypsosji kaj mes snekam. tajgi nezinaw ar asj am patinku ar ne.

Bet labai juoktis nereikia, nes ne visi gali rašyti be klaidų, o toks klausimas yra kilęs mums visoms. Ir ne po vieną kartą, nors mes ir protingos, ir išsilavinusios, ir karjeros siekiančios, ir bet koks durnius mums netinka ir panašiai. Bet su draugėm pusė, jei ne daugiau, praleisto laiko yra skirta pokalbiams apie vyrus, kurių elgesys netenkina, ir to priežasčių išaiškinimui, kitaip – pateisinimų ieškojimui. Kokias intelektualines aukštumas esame pasiekusios, bet duodu savo plaukus nukirpti, kad VISOS apie tai kalbam. Ir ne tik kvailos paauglės taip daro. Dažnai mėgstu pasiklausyti svetimų pokalbių kabakuose, parduotuvėse, gatvėse – visur tas pats.

Ir man pačiai šis klausimas ramybės neduodavo. Kiek save prisimenu, turbūt kiekvieną kartą susidėjus su kokiu lachūdra, man buvo neaišku – nori jis ko nors ar ne, jei nenori, tai ko lenda, o jei nori, tai kažkaip nesistemingai, gal tikrai jis daug dirba/mokosi, čia as nieko neveikiu, o vat jis tikrai pavargęs, juk tikrai neseniai išsiskyrė su merga (tikra kalė), turbūt aš gasdinu, nes labai spaudžiu, ir šiaip draugės sako, kad vyrai manęs bijo. BULLSHIT.

Kartas nuo karto pro pateisinimų ieškojimo miglą prasibraudavo aštri kaip peilis mintis: jei vyras nori, jis nebijo. Paskambinti laiko visada atsiras. Vadinasi, nenori, nereikia jam. O jei nereikia, tai kam man reikia? Bet visada atsirasdavo kas nors, kas pakurstydavo mintį, kad nėra ko spausti, reikia laiko ir t.t., ir iš viso, aš niekada vyro nesusirasiu, nes trūksta moteriško švelnumo (drįstu prieštarauti, reikalui esant galiu pristatyti liudininkų). Tai jei man laiko nereikia, kodėl jam reikia? Ne todėl, kad žmonės skirtingi, o todėl, kad jam nepatinku. Štai kur atsakymas, brangiosios, ir nereikia teisinti tų lachūdrų ir įžvelginėti to, ko nėra. NĖRA. NĖ-RA.

Aišku, garbės nedaro, kad man tokį paprastą dalyką įsisamoninti prireikė perskaityti populiarų skaitalą „Ne taip jau jam ir patinki“. Vakar draugas grįždamas iš darbo patikrino pašto dėžutę, o ten – siuntinukas nuo vyrų teisinimų ekspertės ir saviapgaulės karalienės – „Sekso ir miesto“ konsultantų naujasis šventas raštas moterims apie tai, kaip perprasti vyrus. Visada kažkur giliai žinojau, kad nėra čia ko perprasti ir ieškoti prasmių, nes viskas aišku, bet kartais taip malonu paapgaudinėti save ir pasistatyti smėlio pilį…

Minėta karalienė užsiminė, kad knygą atsiųs, bet atvirai pasakius, daug kas ką užsimena, tad nelabai ir tikėjausi. O štai, wuolia – siuntinukas namuose. Iš karto išplėšiau iš draugo rankų, atlupau popierius, griuvau į lovą ir atsiribojau nuo pasaulio. Pasaulis, tiesa, tuo nebuvo patenkintas.

Niekada nemėgau populiariosios literatūros, juo labiau savipagalbos psichologinių knygų, bet ši naujoji biblija buvo puiki metodinė medžiaga mano vykdomai savisusivokimo programai „durninai save, aukseli“. Knyga perskaitoma per pora valandų. Patariu pasiimti paišelį ir pasižymėti išminties perlus, gerai juos pergalvoti ir prieiti prie deramų išvadų (nors save pakankinti patinka, žinau).

Dalį išminties pakonspektavau. Gal nors viena moteriška siela susivoks, kad ne taip jau jam ir patinki… Visos tos nesąmonės, kad vyrai yra taumuoti, išsigandę, pasimetę ir nereikia jų spausti – bullshit. „Visos susitikinėjame su tuo pačiu vaikinu (…) tai iš mūsų pateisinimų sulipdytas vyras“. Nu akurat. Amen.

Pirmieji apsiuostinėjimai-pirmieji didieji klausimai

Tik nereikia sakyti, kad niekada negalvojai, kodėl tavo telefoną turintis vyras tau neskambina, ar galima skambinti pirmai, arba kiek laiko turi praeiti iki antro pasimatymo. Gregas ir Liza bando atverti tau akis:

Vaikinas duoda savo tel numerį (skaipą, emeilą, FB), ir sako: kai norėsi susitikti, paskambinsi. Jis leidžia kontroliuoti padėtį? Nifiga, tai jis dabar rinksis, kalbėti jam su tavim, ar ne. [Patirties išbandyta]

Vyrams patinka gauti tai, KO NORI. Vyrai neužmiršta, kaip smarkiai jiems patinkate. Todėl padėk ragelį. Vyrai moka naudotis telefonu. Vyrai nepamiršta. Jie nusprendžia „to nedaryti“ (neskambinti, nekviesti, nevesti etc).

Dažnos kelionės, serganti mama ir kitos aplinkybės – bullshit.

Skambinimas sutartu laiku – tai pirmoji jūsų meilės ir pasitikėjimo statomo namo plyta. Jeigu jis nesugeba pakloti vienos plytos, mažule, tu niekada neturėsi namo. O lauke šalta.

Dabar šiek tiek apie laiką, jo kiekį ir panaudojimą. Kiek kartų esi girdėjusi, kad jūsiškis yra labai užsiėmęs? O dabar pagalvok, kada buvai taip užsiėmus, kad nerastum laiko minutę pakalbėti su žmogum, kurio balsą girdėti gera. Jei nesi transatlantinių skrydžių pilotė (99.9999 proc, kad nesi), ir neatlikai širdies persodinimo operacijų visai futbolo komandai iš karto, turbūt nelengva prisiminti tokią užimtą dieną, kad nei minutės laiko nėra. Tai vat, aš taip visada ir galvojau, bet kartais (dažnai…) paapgaudinėju save, kad „jis iš tiesų turi rimtą priežastį būti labai užimtas, nes pati matau, kad labai daug dirba“ BULLSHIT. Nes:

„Tikrai užsiėmęs“ yra tas pats, kaip „ne taip jau ir patinki“. Kitaip tariant, „tu nesi svarbi“. Žodis „užsiėmęs“ yra tik mėšlo krūva, dažniausiai jį vartoja subingalviai. [papildymas iš šalies: užsiėmęs=kitą kartą] Užsiėmęs – tai subingalvis. Subingalvis – tai vaikinas, su kuriuo susitikinėji. Atmink: vyrai niekada nėra per daug užsiėmę gauti tai, ko nori. Esi verta sumauto skambučio. [pamėkliškai spoksoti į telefoną – išbandytas savęs kankinimo metodas]

Dabar apie vieną pagrindinių sąvokų. Fui, kaip man nepatinka žodis „draugauti“. Skamba vaikiškai. Bet jei mes neapsibrėšime sąvokų, visada galėsime jomis manipuliuoti. Ir kitas galės daryti tą patį!!! Ką mąsto vyras, kiaurą savaitę miegantis mano lovoje SU MANIMI, valgantis mano gamintą vakarienę, besipažindinantis su mano draugais, pristatydamas mane saviškiams, bet niekada taip ir neįvardinęs, kokie santykiai mus sieja? Paklausti – baisu (na žinot, nenoriu spausti). Gregas sako šitaip (šventa tiesa vienok)

Turi teisę išsiaiškinti kas vyksta tarp tavęs ir to, su kuriuo dulkiniesi. Juo labiau pasitikėsi savimi ir žinosi, kad esi verta to (ir dar daugiau), tuo dažniau, visai nesunkiai ir nedramatiškai galėsi kelti savo didžiuosius klausimus. Garantuoju. Saugokitės žodžio „draugas“. Jį dažnai vartoja vyrai arba juos mylinčios moterys, kad galėtų pateisinti patį nedraugiškiausią elgesį. Asmeniškai aš ieškodamas draugų pasirenku tuos, dėl kurių nereikės užmigti su ašaromis akyse.

Pavyzdžiai: pradedi su draugeliu fiti miti, bet reikalai užstringa, pasiteisinimas „jis nenori sugriauti mūsų draugystės“ yra bullshit. TU JAM NE TAIP IR PATINKI.

Vaikinai pasakoja jums, kaip jaučiasi, net jeigu atsisakote klausyti ir ir tikėti jais. „Nenoriu rimtų santykių“ iš tikrųjų reiškia „nenoriu rimtų santykiu su tavimi“ arba „nesu tikras, kad esi būtent ta“. (Apgailestauju). Laiko leidimas kartu nėra susitikinėjimas. Vaikinas be jokių įsipareigojimų besitrinantis po tavo gyvenimą = tu jam nepatinki.

Toliau. Jau užsiminta apie lovos dalybas. Tačiau kartais būna taip, kad šioje srityje atsiranda nenumatytų nesklandumų ir klausimų, į kuriuos atsakymo kaip ir nesinori sau garsiai pasakyti. Taigi seksas. Jautri tema, į kurią įeina: seksualumo suderinamumas, partnerių skaičius, verbalika šia tema, savęs vertinimas ir t.t. Pačios žinot. Vis dėlto:

Ne taip jau jam ir patinki, jeigu nesimylite. Vienas didžiausių malonumų gyvenime – gauti sekso. Asmuo, su kuriuo susitikinėjate, turėtų mažiausiai trukdyti tuo mėgautis. [Žinoma, pirmas mėnesis yra pirmas mėnesis, tačiau pati supranti, kad negerai jei santykiuose atsiranda tarkime kelių savaičių trukmės štilis. Tam pateisinimas gali būti tik medicininiai sutrikimai, mano pastaba]. Asmuo, su kuriuo susitikinėjate, neturi seksu mėgautis su kitom. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu jis miega su kita. Triukas „išbristi iš kitos makšties sausam“ neturi išdegti. Vadinkime išdavystę tuo, kas ji yra: visiška pasitikėjimo išdavyste. Išdavikai – tai žmonės, kurie turi apskaičiuoti daug dalykų, kurie visa tai daro būdami šalia jūsų ir žaisdami jūsų jausmais. Išdavystė yra išdavystė, visai nesvarbu, kiek kartų ir su kuo tai įvyko. Niekada neprasidėk su vaikinu, kuris negali atsakyti, kodėl taip elgiasi, sako ar daro.

Ar yra tekę girdėti pasisakymų apie tai, kaip jis bijo: intymumo, santykių, dar bele kokių nesąmonių? Čia as nesu taip kategoriškai nusiteikus, nes manau, kad iš tiesų yra žmonių, kuriems sunkumų kelia neigiama praeities patirtis, tiksliau, visiems mums tai kelia sunkumų, tačiau kai kuriems yra sunkiau su tuo susitvarkyti. Tačiau Gregas labai taikliai įvardino tokią situaciją:

Intymumo baimė: žinoma, nemažai žmonių buvo įskaudinti praeityje ir dabar jaučia intymumo baimę. Jie gali bėgti, nešti savo subinę pas psichiatrą, jeigu turi kokią rimtą bėdą, tačiau jis niekada neslėps to nuo tavęs.

Ir iš tiesų dalis žmonių nemoka/negali „saugiai prisirišti“, ir tam jie gali turėti labai daug priežasčių, bet nėra nei vienos priežasties, kodėl mane tai turėtų dominti. Kai išmoksi, visada žinai kur mane rasti. Va. O kol kas aš turiu daug ką nuveikti.

Ko vyrai iš tiesų bijo? Tik ne to, kur mes jų jų baimes įžvelgiame. Vienintelis dalykas, ko vyrai bijo, tai tiesiai šviesiai pasakyti, kad mes jų netraukiame, nedominame, ir iš viso, ne taip jau labai ir patinkame. Jie tik bijo mus įskaudinti, tai yra, pasirodyti niekšais.

Taigi neleiskite savo troškimui būti mylimoms ir jausti prieraišumą aptemdyti protą. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu nori matytis tik apsvaigęs (alkoholis, narkotikai, vienatvės užduoti jausmai, susufokusuojantys į netolimą objektą – tave. Mano pastaba).

Dabar serija skirta toms, kurios ilgus metus susitikinėja/gyvena su vyru, bet kalbos apie vestuves nėra (nors tu to nori). Arba toks, kurioms kažkada užmovė sužadėtuvių žiedą, tačiau prie altoriaus iki šiol taip ir nenuvedė.

Gregas sako: mano nuomone, jei tau reikia sukti galvą norint sugalvoti geriausią būdą užsiminti apie vedybas žmogui, su kuriuo artimai bendravai gana ilgą laiką, tavo popieriai prasti. Panelės, argi reikia taip gėdytis? Noras ištekėti yra visai normalus dalykas; lygiai taip pat normalu klausti, ar įsivaizduojate save susituokusią arba kaip jis jausis vedęs. Investavusi X metus (įrašom metų skaičių) savo laiko neabejotinai turi teisę žinoti apie savo ateitį. Jei jis sako, kad nenori tuoktis, o tai, kaip ir kaip būtų gaila, iš tikrųjų reiškia: jis nenori vesti tavęs. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu nenori tavęs vesti.

Saviapgaulės valandėles apie tai, kad „man nerūpi, ką sako giminės“, ir „man gerai ir be tų vestuvių“ turėtų sekti atvirumo sau valandėlė, ar tikrai nerūpi. Nes jei nerūpėtų, tai ir minčių tokių nebūtų. Ar ne taip. Jei ne taip, atsiprašau.

Auksinė frazė: Aš dar nepasirengęs. Tai dažniausias pasiteisinimas pasaulyje, kuris atrodo, visada suveikia. Moterims patinka laukti, kol vyrai pasiruoš. Jums, moterims, patinka nuolat laukti. Išvada: negaišk laiko su vaikinu, kuris tave verčia klausinėti bet ko, kas susiję su jo jausmais tau.

Tas balvonas (lachūdra, asilas, idiotas, nevykėlis, mano vienintelė meilė etc) mane paliko. Paverkime, prisigerkime, skambinkime naktimis, aprėkime jį, permiegokime girtumo minutę su kitu balvonu, ir bandykime rasti būdų, kaip pasimaišyti tam asilui po kojom – kad susiprastų, ką prarado. ERROR.

Noras būti su kitu žmogumi kartais verčia mus tenkintis mažiau, daug mažiau, net visiškai mažiau, negu norėtume iš tikrųjų. Tačiau: Ne taip jau jam ir patinki, jeigu tave palieka. Dūsavimai kitame ragelio gale, kad „tavęs pasiilgau“ neturėtų pakeiti fakto suvokimo, kad jis vis dar tas pats tipas, kuris tave paliko, tas pats, kuris neseniai pažiūrėjęs į tavo gražų veidelį, įvertinęs tave ir tavo privalumus, pareiškė, kad tavo draugijos jam nebereikia. Ne taip jau jam ir patinki, jeigu jis kažkur pradingo. (…)Nieko nėra blogiau, kaip negauti atsakymo versle, draugaudamas ir ypač išgyvendamas meilės nuotykį. Tačiau blogiausia, kad nesulaukti atsakymo ir yra atsakymas. Skyrybos – tai galutinis veiksmas, o ne demokratinis sprendimas. Nelįsk jam į akis bandydama priminti, kokia esi puiki. Tegul jo motina jį apšaukia. Tu per daug užsiėmusi.

Kodėl mus traukia nepasiekiami? Susisaistę su kitom moterim/vyrais, davę kunigystės įžadus ar šiaip, neatsiejami nuo savo debilumo? Tai yra klausimas, į kurį turime atsakysi sau pačios, vienos, ramiai, gal su profesionalia pagalba, bet tik jokiu būdu ne empirinio tyrimo metu, tikintis, kad kada nors tas ar anas lachūdra atsisaistys ir susisaistys su mumis.

Ne taip jau jam ir patinki, jeigu jis vedęs (ir kitaip nepasiekiamas). Jei jis tau nepriklauso, vadinasi, jis vis dar jos. Pasistenk, kad tau nereikėtų ketverių metų draugystės staiga suvokti, kad tavo vaikinas yra tikra savanaudiška kiaulė. Veikiausiai ponas Mulkis bandė tau jau nuo pat pirmos dienos parodyti, kad toks yra.

Liūdna, bet taip yra: pasaulyje yra daugybė vyrų, kuriems aš nepatikau, nepatikau ir nepatiksiu. Kaip ir yra labai daug vyrų, kurie man nepatiko, nepatinka ir niekada nepatiks. Bet į pasimatymus ėjau ir negaliu garantuoti, kad neisiu. Esu sutikus daug balvonų, idiotų ir lachūdrų, iškrypėlių ir despotų, alkoholikų ir priklausomų nuo sekso, chroniškų darboholikų ir bedarbių, melagių ir viršgaidžių. Ir tai nekvestionuoja mano, kaip moters vertės. Kažkur yra tas, kuris man/tau/jai patiks. Ir kuriam aš/tu/ji patiks. Nice and easy, be jokių nesąmonių.

Vaikščiodama į pasimatymus sutiksi gana daug keistuolių ir šiknių. Tai neišvengiama kaip mirtis ir mokesčiai. Nuo tavęs priklauso vienintelis dalykas – kiek ilgai leisi šiems džentelmenams trainiotis savo gyvenime. Kilus abejonėms, turėtum žinoti – dešimt minučių nuo tada, kai pirmą kartą pamatai jų nepriimtiną elgesį (arba uodegą). Dešimt minučių per akis, kad spėtum apsirengti ir ištrinti savo numerį iš jo telefono atminties. (…) Taip, vienatvė užknisa daugelį žmonių. Suprantu, suprantu, suprantu. Bet vis dėlto turiu pasakyti, kad, mano giliu įsitikinimu, būti šalia asmens, kuris verčia jus prastai jaustis ar negerbia jūsų, yra dar blogiau. Ir taip turi vieną šiknaskylę. Antros tau nereikia.

Amen. Nesi linkusi vadovautis cosmopilitan patarimais ar panašiom nesąmonėm, yra tekę ir pirmai skambinti, ir pastangų neadekvačiai daug įdėti, bet Gregas per visą knygą nori pasakyti vieną dalyką: jei vyras tavęs nori, jis tave pasiims. Kad ir kaip žeidžiančiai tai skambėtų (tai blia, aš gi ne daiktas, kad mane kas nors pasiimtų – taip galvoji? Žinau. ŽINAU. Ne daiktas ir vyras, tad nėra jo jų jamti, jei patys neprisiduoda į nelaisvę).

Esu tikra, kad ir galėtų būti parašyta analogiška knyga skirta vyrams, nes besikankinančių ir atsakymų ieškančių (nors jie labai aiškūs) vyrukų irgi nemažai.

Pvz: ne taip jai ir patinki, jei

1. Ji atostogauja su draugais ar tėvais, o ne su tavimi.
2. Ji nepyksta, jei pamiršti jos gimtadienį/vardadienį/draugystės pradžią
3. Ji neprašo tavo pagalbos persikraustant. Jai padeda brolis.
4. Ji jau metus draugauja su kitu.

Ir t.t. ir panašiai. Bet neįdomu man, ko nesupranta vyrai.

Trackback URL

knygos, lachūdra, meilė, moterys ir vyrai