Mano širdis daiiii-nuooo-jaaa, o siela šo -šo -šo-ka. Flamenko. Atgaiva buities ir nesąmonių išvargintai dūšelei. Vakar Brno prasidėjo tarptautinis gitaros festivalis, kurį atidarė Jose Antonio Rodriguez y grupo. Visą šią savaitę Brno brazdins gitarą muzikantai iš viso pasaulio, bet man vis tiek pats tikriausias gitaros garsas – ispaniški ritmai. Sėdėdama kažkelintoj eilėj ir ne ką tematydama, tiesiog užsimerkiau ir persikėliau į Ispanijos pietus, nors juose niekada nesu buvusi, bet vaizduotė neblogai dirba. Pasijutau lyg sename ispaniškame kieme, „patio“, tarp alyvmedžių, besiklausanti jautriausias sielos stygas užgaunančios gitaros, kuri prabyla tik žavingo ispano stipriose rankose…. juokingiausia, kad per penkis mėnesius Ispanijoje tokio įspūdžio neapturėjau, bet nieko, dar ne vėlu, kai kuriuos žodžio virtuozus cituojant, maurų kraštą aplankyti. Vakar pilno įspūdžio nepavyko išgyventi, nes vis dėlto Čekija, ir maurų šalia nebuvo, tačiau kultūros pasiilgusios ląstelės buvo dėkingos.
Flamenko atlikėjai būna trijų „pakraipų“: šokėjas/a (bailador), dainininkas (cantador) ir gitaristas (toquador). Kai scenoje pasirodė šokėja, auditorija, kurios pusę sudarė užsieniečiai, nuščiuvo. Šokėjai nueinant, visi plojo. Man, kaip moteriai, yra labai gražu žiūrėti į šokančią moterį (ir dar kokią moterį…), ritmingai judančius klubus, plastiškus rankų judesius, mažais flamenko batukais apautas pėdas; ką jau kalbėti apie vyrus. Suknelių grožis – nėriniai, padurkai ir kvarbatkos mano silpnoji vieta – ir spindintys papuošalai mane taip užkerėjo, kad persikrausčiau ant bordiūro vaizdo gaudyt. Life is difficult for short people, kaip sakė viena mažutė vokietukė :)
Per pertrauką kilo poreikis pasinuodyti, o žiebtuvėlio kaip visada neturėjau. Tad papračiau vienos mergičkos, užsienietės. Per antrą pertrauką vėl ją sutikau, parūkėm kartu, pakalbėjom angliškai, ir aš užklausiau, iš kur ji yra. Sako: Lithuania. Mano akys kad išsipės… Litva, Litva, Litauen – bando ji man aiškinti. Na, man gal nereikia aiškinti, kas yra Litva, sakau lietuviškai, puikiai žinau. Tada jos akys išsiplėtė. Štai taip netikėtai sutikau lietuvę, jau pusę metų gyvenančią Brno. Tiesa, jos mama lenkė, o tėtis rusas, kalba tikrai ne pati švariausia, kas trečias žodis angliškas, nes tai jos darbinė kalba, mokėsi ji Lenkijoje, studijavo Italijoje, gyveno pusėje Europos, jos draugas šveicaras, bet jaučiasi ji lietuvė. Štai ir tapatumo klausimas: kas yra lietuvis? kas gimė Lietuvoje, kalba lietuviškai, kieno tėvai lietuviai, kieno pasas lietuviškas, – KAS? Norėčiau, kad mano vaikai, nesvarbu, kur būtų gimę, save laikytų lietuviais. Jei nutiks taip, kad jie gims tarkime Madagaskare, nejaugi jie sakys, kad yra madagaskariečiai?…
Nėra komentarų