Vakar einant namo dairiausi į n
amų stogus, bandžiau perskaityti parduotuvių iškabas ir ką nors suprasti, bet be logikos lakstantį žvilgsnį sustabdė štai tokia kavinės iškaba.
Kažkaip pošlykščiai atrodo, nors visokių reklamų ir iškabų su religiniais simboliais pilna. Juk Dievas visada su tavimi, niekada nesi vienas. Pamačius kokią „religinę“ reklamą, kyla minčiu, kad gal įsigiijus tam tikrų materialinių gėrybių vienišumo jausmas kiek nublės.Nors užgėrus kokio nors dievų gėrimo kaip reikalas irgi tam momentui vienišumas nebegelia taip skaudžiai. Taigi pirk, vartok ir nebūsi vienas.
Labiausiai man įsiminusi „dieviška“ reklama – džinsų Big Star. Toks simpatiškas kunigėlis (R. Kazlas) skuodžia per mišką, jam kelią pastoja bala, bet kunigas galvotas, pasikelia sutaną, deda smagų šuolį per balą, ir visi pamato, kad po sutata – Big Star‘o džinsai.
Ši reklama man patiko dar tada, kai žiūrėjau serialą „Giminės“, manau, man kokių dešimt metelių buvo, jei ne mažiau. Dabar reklamų ir pavadinimų apeliuojančių į religiją yra visokių visokiausių: ir ežys pigus kaip velnias, ir neadekvačiai brangūs ir nelabai gražūs baldai žada rojų, o neatsilaikius šokolado ar kvepalų pagundai bus atlyginta apsipatenkinimui, prilygstančiam orgazmui – sufleruoja aktorių veidai. Čia lyg ir niekas tokių skandalų, kaip prieš porą metų (lyg ir) su Kalnapilio reklamoje panaudotu Rūpintojeliu, nekelia.
Nors reklamoje buvo vaizduojamas prie didžėjaus pulto pagal muzikos ritmą linksintis Rūpintojėlis, ne tik bažnyčia buvo pasipiktinusi tokiu vaizdeliu. Aktyvūs visuomenės veikėjai, giliai įžeisti tokių vaizdelių, net Kalnapilio alaus ragino nepirkti, kol telikuose šmėžuos kai ką žeidžianti reklama.
Kai buvau kokių dešimt metelių jaunesnė, man labai patiko galvoti. Susimąstęs vaikas buvau. Dabar galva užkimšta visokiom nesąmonėm, kaip darbai, meilės, pinigai, ateities planai ir t.t., tai kažkaip nesusimąstau apie daug ką. Bet va, atsimenu save dar visai tokią malalietką, skaitančią interviu su kažkokia manekene, gal Linda Evangelista. Paklausta apie mėgiamą maistą, ji atsakė, kad „dievina paštetą“. Ir aš labai ilgai galvojau, kaip galima DIEVINTI paštetą, net nuėjau pasikalbėti su močiute, kaip čia taip gali būti. Ta prasme, jos dievas – paštetas, ar čia kaip? Absoliuti nesąmonė.
Na o šitie rūkantys ir geriantys angeliukai/vaikiukai skersom akim man iš viso atrodo kaip pasityčiojimas. Kas tai yra angelas? Tai nagrinėja mokslas su kuriuo esu labai prastai susipažinus, angelogija, bet paprasčiausia įvardinti, kad angelas yra antgamtinė bekūnė būtybė, tarpininkas tarp dievo ir žmogaus, dangaus ir žemės. Jų bendruomenė hierarchizuota. Kaip sužinojau šiandien, angelai yra skirstomi pagal pareigas. Esama trijų angelų sferų: į pirmąją įeina Serafinai, Čerubimai (cherubinai???) ir Sostai, į antrąją- Valdos, Dorybės ir Galios, į trečiąją- Principystės, Archangelai ir Angelai. Taigi mums geriausiai pažįstami angelai yra pati žemiausia iš devynių angelų rūšių :)
Žodis angelas kilęs iš graikų kalbos, ir reiškia „pasiuntinį“. Taigi angelas yra pasiųstas nešti žinią, dievo žinią. Žinoma, išvaizdos jis negali turėti, nes yra dvasinė būtybė, bet besirodantis žmonėse angelas įgauna tam tikrą kūniškumą. Tik tokio angelo, kaip mes įpratę jį vaizduoti – žmogus, dažniausiai koks nors pūgžlys kūdikis su dviem sparnais – Biblijoje nėra. Bet turint omenyje, kad kūdikiai yra nekalti, nesugadinti ir tyri, jei gerai užvalgę tai ramūs ir besišypsantys, tai visai suprantamas angelų vaizdavimas vaiko pavidale.
Todėl besisvaiginantys angelai iškabose jei, remiantis angelų aprašais šventose knygoje, iš tiesų ir nėra angelai, tai tikrai yra maži nusipenėję vaikai su prisegtais sparnais. Tai žiūrim ką turim: sėdi sau du angelėliai kūdikių veidais/kūdikiai angelų sparnais, traukia cigaretes ir maukia alų. Visų pirma, štai čia aš įžvelgiu nepagarbą religijai ir jos simboliams, o visų antra, jei atmetus pirma, vaizduoti besisvaiginančius kūdikius yra neetiška. Bent jau Vaikų teisių kontrolė turėtų susirūpinti.
Nėra komentarų