Atskridus į Stokholmą, miestas ant vandens mus pasitiko lietumi ir vėju. Kaip jau ir priklauso, per pirmas 20 minučių svetimoje šalyje mes pasiklydome, bet mes, kaip „askingo“ (nuo angl. Žodžio ASK – klausti) specialistai, problemos nematėme – užvažiuosime į degalinę ir paklausime, kur pagaliau tas mūsų viešbutis. Aha, naivuoliai – jokios degalinės sekmadienio vakare nedirba. Lietuviai turbūt išprotėtų – juk vakare degalinėse tiesiog verda gyvenimas – kam reikia degalų, kam gėrimų pritrūksta, o kas nesveiko maisto pasiilgsta…
Taigi teko pasikliauti savo jėgomis. Neilgai trukus pamačiau virš namų stogų žybsintį viešbučio pavadinimą. Vadinasi, tikslas jau netoli. Bet įdomiausia, kad nėra kaip privažiuoti prie to viešbučio – kiek ratų aplink važiavome, tiek kartų matėme pastatus, prekybos centrus ir stovėjimo aikšteles, bet įėjimo – nėra. Aš, kaip tipiška moteris, nusprendžiau paspoksoti į parduotuvių vitrinas, ir… staiga pamačiau, kad ten ir yra įėjimas. Iki viešbučio dar 150 metrų per parduotuvių galeriją – jausmas, lyg gyvenčiau virš Akropolio. Taigi nuostabos kupinu balseliu ištariau: aš gyvensiu parduotuvėje! Kaip aš čia viską pirksiu! Likimo ironija – parduotuvėse, kurios užsidaro 7 valandą, nei karto neapsilankiau…
Apie ką čia mes? Ai, apie darbą.
Bene didžiausią įspūdį man padarė Švedijos feminisčių viena iš ideologinių vadžių. Visų pirma, ji man pareiškė, kad ji myli moteris, įsistebeilijo į mane ir visiškai ignoravo operatorių. Besikalbant, aš kukliai pareiškiau savo nuomonę, kad vaikams vis tiek reikia tėvo, kad ir kaip ten bebūtų. O ji man žiūrėdama į akis: o kam? Pasakyk, kam vaikams reikia tėvo?! Debatams neturėjau laiko, bet aš net pasimečiau: ką aš jai galėčiau atsakyti. Matyt, kai pati turėsiu vaikų, galėsiu išsamiau pagrįsti savo nuomonę.
O su svetimais vaikais man teko pabendrauti. Man nuo pat vaikystės Švedija yra Astridos Lindgren šalis. Kai buvau maža, man atrodė, kad ten gyvena Pepė, ant stogų sėdi Karslonai, o visi šunys – senbernarai, kaip Tjorvenės iš Varnų salos šuo Bocmanas. Todėl kelionėje į A. Lindgren pasaulį Smolande vėl pasijutau maža mergaitė, ir turbūt man linksma buvo ne mažiau, nei Aleksui, kuriam mama padovanojo dieną pasakų pasaulio proga – tą dieną jam suėjo ketveri. Aplink tvyrantis mėtinių lazdelių kvapas, bėgiojantis Emilis iš Lionebergos ir vaikai, besikarstantys po Ronjos pilį – toks tas pasakų pasaulis, kurį apžiūrėti neužtenka vienos dienos.
Ar atsimenate A. Lindgren pasakojimą apie Varnų salą? Dėdė Melkeris su trim vaikais vasaromis sėsdavo į laivą ir plaukdavo į mažą Švedijos salą, kurioje gyvena vos keli žmonės, bet salos jaukumas ir romantika būdavo būtent tai, ko reikia didmiestyje gyvenantiems žmonėms. Pakeliavusi po Archipelagą – aplink Švedijos sostinę esantį 30 00O salyną, ir pabendravusi su švedais, kurie į darbą važiuoja ne automobiliu ar autobusu, o rytą vakarą plaukioja laivu, supratau, ką amžinai išsiblaškęs Melkeris rado Varnų saloje.
Labai banalu, bet man vis tiek Švedija liko vaikystės pasakų šalimi. Šalimi, kuri nenori euro, kurioje klesti feminizmas ir kur vis dar kramtomas tabakas.
2007 gegužės 22
Nėra komentarų