Patį pirmą vakarą atvykusi į Belgiją, išėjau pasivaikščioti, nors daug labiau norėjosi miegoti. Bevaikštinėjant senovinio Flandrijos miesto Briugės gatvelėmis manęs vis neapleido jausmas, kad aš čia jau esu buvusi. Nelabai tikiu pranašystėm, antrais, trečiais ar dar neaišku kelintais gyvenimais, todėl tikrai pradėjau svarstyti, gal kada ir teko čia lankytis. Belgijoje esu buvusi ne kartą, tačiau visada šalies pažinimas užsivaigdavo tiek Briuselio centru ir Europos Sąjungos institucijų rajonu. Tiesa, kartą pavyko nuvažiuoti į kitą miestą, kurio pavadinimo neprisimenu, bet viskas labai primena Briugę – taigi netikėdama antrais gyvenimais, leidau sau nuspręsti, kad Briugėje aš tikrai buvau, tiesiog buvo naktis, ir dienos šviesoje viskas atrodo kitaip… nors Briugėje buvau tik vieną dieną, ir tą pačią lijo, vis dėlto tikiu, kad tai yra vienas gražiausias Belgijos miestų. Visas senamiestis išraižytas vandens kanalų, kurių vanduo dieną naktį skalauja gėlėmis apsodintys mūrinius senovinius namelius, o šalimais kartas nuo karto praplaukia turistų pilnos valtelės.
Mus lydėjo viena belgė vardu Biki. Kaip tik tuo metu, kai pro mus praplaukė vienas turistinis laivelis, su Biki stovėjome ant tilto. Vienas pusamžis vyrukas, tikriausiai gidas, puolė mums mojuoti ir kažką šūkauti olandų kalba – ką, suprasti niekaip negalėjau. Biki išraudo, sukrizeno sau į delną ir man sako: viskas labai keista. Gertas mane myli jau dešimt metų, ir kiekvieną kartą, kai stoviu ant šio tilto, mes susitinkame. Tik jis vandenyje, o aš ant žemės…
Vieno dalyko Briugėje ir nepamačiau – tai seniausia miesto saldainių parduotuvė. Ten savo akimis galima pamatyti, kaip liejamos įvairiaspalvės karamelės, stingsta šokoladinės širdelės, nameliai ir žmogeliukai. Bet atradau laiko susitikti su garsiausiu Belgijos akinių dizaineriu. Va čia tai žmogus… „jei aš pamatyčiau kad mano akinius nešioja ponas Bušas arba ponas Putinas, tuoj pat parašyčiau laišką pasiūlydamas akinius perpirkti – negaliu pakęsti, kad mano akinius nešioja blogi žmonės“ – pasakė menininkas, užgesindamas kokią 12 cigaretę per pusvalandį.
Tai nebuvo vienintelis susitikimas su Belgijos menininkais – Dailės akademijos studentas Konstantinas kone visą laiką praleidžia namuose ir paišo komiksus. Nors pas mus daugiau žmonių mano, kad komiksai yra skirti vaikams, Konstantinas tam griežtai prieštarauja – komiksai, kaip ir knygos ar filmai, būna ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiems. Ir dar kokiems suaugusiems – tikrai pasišventę komiksų gerbėjai negaili ir kelių tūkstančių eurų už kokią nors žymaus komiksų personažų veikėjo Tintino statulėlę. O to Tintino Lietuvoje niekas nežino… bet Smurfus žino visi – jie irgi belgų kūrinys, ir gana senas – mažiesiems nykštukams jau kelios dešimtys metų.
Toks buvo mano greitas žvilgnis į Belgiją – šalį, kurią garsina šokoladas, alus ir komiksai. Na, dar ES institucijos, bet apie tai – kitą kartą.
2007 rugėjis
Vienas komentaras
Kiti blog'ai rašo
[...] dienos Belgijoje Belgija. Pirmą kartą turistavau šioje šalyje, spėju, kad negreitai bus antras. Dievuli brangus, galvoju, Europos ...