Prieš porą metų teko lankytis Šiaurės Anglijoje, ir mus lydėjęs anglų džentelmenas Tonas pasakė: po šios kelionės nieko geriau nebebus. Čia – geriausia. Atrodytų, kas ten gali būti tokio labai gero – nuolat lyja, vėsu, tikrai ne pats turtingiausias D. Britanijos kraštas… ir vis dėlto dalis tiesos tame pasakyme buvo – iš tiesų Šiaurės Anglija turi kažkokios magijos. Tai pilių, istorijos ir sunkiai suprantama anglų kalba kalbančių žmonių kraštas.
Šiaurės Anglija dar vadinama Northumberland‘u. Šių vietų gyventojai nelabai myli londoniečius ir anglus iš pietų, mat pastarieji dažnai net nenutuokia apie šiaurės egzistavimą – nesvarbu, kad pagrindinis kelias nuo Londono iki Škotijos sostinės Edinburgo veda per Šiaurės Angliją.
Kelionę po Angliją pradėjom nuo Liverpulio – legendinių Bitlų gimtinės. Žinoma, Bitlų atributikos čia gyvas velnias, ne tai mane nustebino. Liverpulyje didžiausią įspūdį padarė nugirstas dviejų moteriškų pokalbis. Viena iš Amerikos, kita – britė. Jos susitinka kokį penktą kartą per 40 metų. Pirmąjį kartą – Bitlų koncerte. O visus kitus kartus – muziejuje, bitlų „antrininkų“ koncertuose ir pagaliau paskutinis kartas – ture po bitlų gimtasias vietas. Taigi keturi vaikinai iš Liverpulio yra padarę ir tokių stebuklų, apie kuriuos mes net nenutuokiame.
Kai prieš porą metų lankiausi šiuose kraštuose, nemaniau, kad kada nors čia sugrįšiu. Na, Niukastlą tai turbūt visi yra girdėję, ne tik futbolo gerbėjai, bet jau aplinkinių kaimų ir miestelių pavadinimus atsiminti… vis dėlto ne viename iš tų kaimų lankiausi ir prieš kelias dienas. Labai keistas jausmas apėmė važiuojant pro vartus, pro kuriuos lyg ir važiavau, lipant laiptais, kuriais lyg ir lipau, bet tikrai nepamenu, tai tikrai tie, o gal ir kitai laiptai…pasirodo, kad tikrai ir tie vartai, ir tie laiptai, ir tie keliai – tik šį kartą jais skubėjau pas pašnekovus – seną žvejį, gaudantį krabus šiaurės jūroje, ir sakantį: gengin hem – tai turėtų reikšti :going home – einu namo. Štai toks tas įdomus akcentas, kurį norint suprasti bandžiau sutelki visą visą dėmesį, ir reikia pripažinti, ne viską man pavyko suprasti. Juk tame regione kone kiekvienas kaimas kalba skirtingu dialektu – kaip tvirtina patys anglai, jie gali suprasti, iš kurios vietos yra jų parduotuvėlėje sutiktas pirkėjas.
Būdama dar visai maža mergaitė vieną žiemą labai sirgau Nebuvo ką veikti, nuo skaitymo akis skaudėjo, ir nors televizoriaus jas skaudėjo ne ką mažiau, man žiūrėti filmus atrodo daug maloniau. Savaime suprantama. Tą kartą žiūrėjau filmą „Paslaptingasis sodas“. Pasirodo, niekada negali žinoti, kas slypi už pilies gyvatvorių – o filme slypėjo žalvariniai varteliai, ant kurių gieda sniegenos, o juos pastūmus atsiveria sodas, kupinas paslapčių, kvapų, garsų ir spalvų. Gražus romantiškas mergaitiškas filmas. Dirbdama Aniko miestelyje grįžau į vaikystę – ten radome tokį sodą, primenantį pasaką. Ir nuostabią ten dirbančią moterį, kuri sukūrė daugybę pasakų apie kiekvieną ten augantį augalą.
Ten žmonės jau ruošiasi Kalėdoms. Per radiją skamba kalėdinių išpardavimų reklamos, mieste jau kur ne kur pradedamos kabinti kalėdinės švieselės, o parduotuvėse pirkėjų jau laukia įvairiaspalviame blizgiame popieriuje įvynioti šokoladai.
2007 spalis
P.S. Išvyką į šį kraštą man buvo pirmoji rimtesnė, 2005 aisiais lyg ir. Džentelmenas Tomas tada pasakė, kad kur bekeliaučiau, tai visada liks man gražiausiu ir pasakiškiausiu kraštu. Kol kas taip ir yra. Nes ten gyvenau grynu jausmu.
Nėra komentarų