Manęs dažnai klausia, kuri šalis man patiko labiausiai. Iki šiol tikrai nežinojau: ir patiko, ir nepatiko visos maždaug vienodai, tik gal ne tais pačiais dalykais. Tačiau po darbo Maltoje visiems atsakau – MALTA.
Bet iki Maltos dar mūsų laikė gan ilgas kelias.
Iš pradžių mes atskridome į Palermą, o kitą dieną, pervažiavus visą Siciliją, keltu turėjome keltis į vos Kauno dydžio šalį – tiek gyvenotojų skaičiumi, tiek ir dydžiu.
Visų pirma, vėlavo lėktuvas į Romą. Visų antra, vėlavo lėktuvas iš Romos į Palermą. „Dėl techninių priežasčių“. Visų trečia, kai nėra ką veikti oro uostuose, ir nežinai, kada tas „technines kliūtis“ kas nors pašalins, aš einu į parduotuves. Taigi visų trečia, aš ten nieko padoresnio negalėjau pirkti, nes juk skridau į tos pačios valstybės miestą. Nors pirkti galėjau, tik žymiai brangiau, tai to malonumo aš atsisakiau. Bet nusipirkau italų žodyną – vis daiktas naudingas.
Taigi atskridus į Palermą mane tikrai nustebino labai labai tamsaus gymio – tikrai ne italai – berniukai, lekiantys prie sustojusių mašinų ir pardavinėjantys gėles ,žaisliukus ir kitokias įvairaus plauko nesąmones. Kažkaip labai priminė Egiptą. Gatvėse daug šiukšlių, mašinų, motociklų ir italų, kiekvienai sutiktai merginai rėkiančių: ciau, bella. Bet Palerme ir pačiose Sicilijoje aš buvau tik vieną dieną, todėl visi mano įspūdžiai gali ir neatitikti tiesos.
Filmuojant Korleonėje, mažame kalnų miestelyje, pagarsėjusiame kaip mafijos gimtinė, visi man tvirtino, kad iki kito salos galo, iš kur išplaukia keltas į Maltą, nuvažiuosime per dvi tris valandas. Iš tiesų tai važiavome kone 5 valandas, tikrai taip greitai, kiek mūsų mažytė mašinytė leido. O kelte reikia būti likus pusantros val. iki išplaukimo. Tiesą pasakius man buvo labai baisu, nes kitas keltas tik po paros, o mergaitės iš keltų įmonės telefonu sako, kad tikrai jei vėliau atvažiuosime, į keltą nepateksime, jos gali keletą minučių mūsų palaukti uoste, nes ofisas užsidaro, o šiaip jos eina namo. Neramu buvo tikrai.
Bet kai atvažiavome iki kelto likus 10 minučių, mes įsėdome taip paprastai, lyg į autobusą. Ir tada man kilo klausimas, į kurį atsakymo ir jokio logiško paaiškinimo taip ir neturiu – tai kodėl ofiso darbuotojos aiškino, kad mes nespėsime, ir kad mums niekas neparduos bilietų?..
Bet Maltoje man tiek daug keistų klausimų nebekilo. Visi kalba angliškai, visi pasiruošę padėti, pasiklysti neįmanoma, nes ilgiausias kelias yra tik 38 km, iš visų pusių jūra, šviečia saulė ir žmonės nebijo kameros. Čia mums gerai jau sugalvojau, kaip norėsiu gyventi, kai įšeisiu į pensiją: turėti namuką Maltoje ( nebūtinas jūros krantas – jis visada netoliese). Ne pro šalį būtų ir kokia maža jachtytė, su kuria būtų galima paplaukti iki Sicilijos. Kaip ir darė vienas mano pašnekovas britas – Londone taip gyventi jis negalėtų, o Maltoje – gali. Tik štai ko Maltoje niekada nedaryčiau: nesituokčiau. Nes mano giliu įsitikinimu, niekada nežinai, kaip pasisuks gyvenimas, kas atsitiks ateityje, o Maltoje išsiskirti negalima. Niekada jokiu atveju. Nes ten paprasčiausiai nėra skyrybų įstatymo.
Bet maltiečių religinės šventės – fiestos mane tiesiog užbūrė. Pasijaučiau lyg pasakoje. Žinoma, ir maltiečiai turi savo visai ne pasakiškų problemų. Bet mano kelionė, kad ir darbinė, į šalį nykštukę mane sužavėjo. Niekur taip nenoriu grįžti, kaip ten.
2007 liepos 31
P.S. Į Maltą sugrįžau šiemet, balandį. Apie tai irgi papasakosiu :)
Nėra komentarų