Paryžiuje. Truputį galvą reikės palenkti prie meno istorijos. Dviejų asmenų neidentifikavau. Labai patiko, o daugiau, kaip jau kuris laikas, neturiu ką pasakyti. Pažiūrėkite (jei esatę kokią knygą gyvenime perskaitę).
2vyrai. 1tiesa
Čia ilgai nėjau, nes nebuvo tvarkos. O tvarkai daryti neturiu laiko. Ne tik čia. Tad mestelėjau bele kokį padoresnį šabloną, bent akies nerėžia.
Buvau spektaklyje „2vyrai. 1tiesa“ su Sakalu Uždaviniu. Skelbiama, kad ši premjera gali pakeisti. Spręskit jūs, nueikit, pažiūrėkit, pagalvokit. Bet ten sakomas vienas dalykas, apie kurį neapdairiai sako, kad prisiminsite visą gyvenimą. Kaip ten su visu gyvenimu, nežinau, anksti sakyt, bet trečia diena galvoju. Traukinio vairuotojas, na tas, garvežistas, kuris važiuoja iš Vilniaus į Rygą, niekada ten nenuvažiuoja. Ir visą gyvenimą važiuoja, ir niekada nenuvažiuoja, nes Radviliškyje jį apsuka ir jis tūtina atgal. Vagonai su keleiviais prikabinami prie latvio mašinisto garvežio, kuris irgi niekada į Vilnių nenuvažiuoja. Ir taip visą gyvenimą. Velnias, juk tikrai.
Maži dideli
Laiko, sveikatos arba finansinių apribojimų kontekste nori nenori kitaip pradedi žiūrėti. Štai kelios laisvos dienos – ir nenoriu aš niekur skristi, ošti, ūžti ir kikenti. Tik susikrauti kilnojamus turtus į vežėčias ir kuo greičiau mauti į kaimą. Ryte gerti arbatą ant akmeninių laiptų su įspaustomis rankų žymėmis, popietę sukišti rankas į žemę ir išrauti balandą, o vakare per langą žiūrėti į Ūlos rūkanas. Mintys grįžta 15 metų į praeitį, o 15 metų į priekį jau nebeišneša – bile dabar gerai
Tik keista, kad prieš tiek metų skaitytos ir kerėjusios knygos dabar atrodo be galo nykios, sentimentalios ir nesukeliančios nei didelio, nei mažo noro jas pabaigti. Nekeista, o netikėta. O kadaise taip smagiai žarstytas smėlis atrodo kažkoks purvinas. Vanduo, iš kurio varu neišvarydavo – šaltas. O kelias į kažkur netoliese esantį ežerą – užmirštas.
Ir norisi visus mažus didelius dalykus patirti iš naujo. Tad jau žinau, ką veiksiu per atostogas. Net Santorini salą išbrokijau, nes tingiu truputį. Sėdėsiu be ryšio, žiūrėsiu pavakarėn iš paskos ir, jei tik kas man priduotų senų baldų, aš juos su mielu noru dekoruočiau atostogų metu:) taip kad – laukiu.
Tokie tie maži dideli malonumai.
Hau
Grįžau. Susitvarkiau čia bardaką, išsitryniau tūkstančius spam’o, ateis laikas ir dizaino susitvarkymui. Buvo, kad lyg ir norisi ką nors parašyti ar parodyt, bet kai virš galvos kabo trylika skirtingų darbų, dingsta ir noras net lįsti čia. Kurį laiką gyvenant priverstinėmis atostogomis lovos režimu, laiko yra, turėtų atsirasti ir viena kita mintis.
Stylish blog'o titulą perleidžiu… Pipedijai!
Įkliuvau. Žiūriu – taprasme.lt iš Lauros Dolce Vita gavo Stylish blog’o award’ą. Ką ką? Ir pati gerai nežinau, tik spėjau prasigooglinti, kad tai yra blogerio – blogeriui (B2B) :) skiriamas įvertinimas už taip ir nesupratau ką. Gal stilingumą? Bet kaip čia jį dabar pamatuoti? Tikriausiai jis skiriamas tiems, kurie patinka. O priimant šį apdovanojimą reikia išpildyti šias sąlygas:
– Gavęs apdovanojimą išduoda, iš ko jį gavo;
– Parašo 7 dalykus apie save;
– Išrenka tuos, kam perduos titulą;
– Jiems praneša gerą žinią
Truputį ne visai patinka sąlyga kažką rašyt ta proga, bet jei jau reikia septynių punktų čia ir dabar, tai prašau, čia ir dabar:
1. Ką tik žiūrėjau celebričių atvaizdus PRIEŠ ir PO plastinių operacijų. Tam mane įkvėpė „Triušio urvas“ su savo pūstomis lūpomis besimėgaujančia Nikole Kidman. Aš nesu kategoriškai ir radikaliai prieš tokio pobūdžio operacijas, bet tikiuosi sulaukti laikų, kai dirbtiniai papai nešvies savo dirbtinumu net iš po megztinių, o nuraukšlinta kakta nebus kaip plastiko gabalas.
2. Iš pietų patiekalo skrupulingai išsirinkau paprikas. Ir taip darau jau kokius 6 metus.
4. Naujausias muzikinis atradimas mano pačios muzikos folderyje – Noa.
5. Šiandien ant mano darbinio kompiuterio atsisėdo varlė, rasta Vilniaus gatvėje. Ji kaip rupkė, tik gražesnė. O rupkės man patinka.
6. Man dažnai būna gėda žiūrėti TV. Gėda už tuos žmonės, kurie ten rodosi, ekranžmogių ar herojų pavidalais.
7. Man visai neįdomu „Australian open“ turnyras, nors jį žiūriu nuo ryto.
Kam perduodu šį apdovanojimą? Stylish’iausiai, kad ir ką tai bereikštų, Pipedijai Enciklopedijai. Šiai merginai apie apdovanojimą pranešiu FB puslapyje, mat į jos privačią erdvę pasunkintai būtų įsibraut.
Tėvynės lyginimas
Tokie tie medeliai tėvynės medeliai
Kai žmogus įsigyja lygintuvą, jam lieka daugiau laiko sau pačiam. Susikrauni stirtą patalynės, atsitempi lyginimo įrankius priešais teliką, atsainiai jį įsijungi ir pradedi galvoti. O tuo pačiu tai galima traktuoti ir kaip lengvosios atletikos sporto šaką – vis daugiau judi, nei šiaip sėdėdamas. Idant smegenys visai neapgliaumėtų nuo savaitgalinio serialo, bevelyju žiūrėti kokį nors Traval Chanell. Laputaitė lankosi Dijon’e, geria vyną, dosniai pila jį ant jautienos, ir rodo, kaip relaksuojasi po sunkios filmavimo dienos putų vonioje su stebuklingai greitai nykstančia vyno taure. Maždaug dvi sekundės visai taurei.
Kai nuo galvojimo apie savus reikalus vėl pakeliu akis, kita laputaitė pasakoja apie kanadiečius, kurie nusprendė nuosekliai pereiti prie kito gyvenimo etapo ne savo gimtinėje, o kokioje egzotiškoje šalyje. Jaunas šeimos vyras pasakojasi, kaip su žmona tarėsi, kurgi išvykti. Sako, gal Filipinai. Ai, per toli. Tai gal Kosta Rika – o, pats tas. Dar praskamba mintis, kad Kosta Rika yra centrinė Amerika, taigi Amerika, taigi ne taip emociškai ir kultūriškai nuo Kanados, katra irgi juk Amerikos žemyne. Taigi jaunojo vyro trinarė šeima išvyksta į Kosta Riką. Ten atidaro B&B, šeima tampa keturnare.
Prabėga treji metai, tėvai grįžta į Tėvynę (Kanadą) aplankyt tėvų ir draugų, bei vaikams parodyti sniego. Ale gi toks nerimas graužia širdį, kaip ten bus – gal pasirodys, kad ten taip gerai, kad nėra ko į tą kultūriškai nors ir artimą, ale vis tiek svetimą Kostą Riką grįžt. Na ir ką – ogi pasirodo, kad kanadiečiai suprato, kad visgi jų tikrieji namai yra Kosta Rika. Kanadoje reikėjo tiek daug dirbti, vargti, prakaitą lieti ir smegenų ląsteles žudyti dėl saugumo: draudimai, pensijos, kreditai, indėliai, sąskaitos, žodžiu, vargai negalai. O štai Kosta Rikoje – kaip rojuje. Tikri namai. By the way, I don’t speak the local language, sometimes for locals it’s a bit difficult to understand us, they are trying, really trying, but in fact, they don’t understand. Oj, lygintuvą per ilgai laikau ant pagalvės širdelių, čiut nepradeginau iš to susimąstymo – kaip per trejus metus, išvažiavęs gyventi į Kostą Riką, tu, kadanietiškasis žmogau, nesugebėjai išmokti ispanų kalbos? Taigi dar kiek laiko, ir tavo vaikai sugrįžę iš mokyklos į tave kreipsis tų maurų kalba, o tu nieko, ekspatriate, nesuprasi. Savo paties namuose nesuprasi.
Kita istorija į mane prakalba pro karštų garų debesaitį: oh yes, Nikaragva nėra tokia pavojinga, viskas man yra ok, I feel really good here, I discovered myself, I was working so hard to do it, and I really miss my girls. We speak every day, bet jau metai, kaip aš jų nemačiau, – banglentę stipriom rankom pagriebia ir apsuptas vietinių vaikiukų link bangų nuskuodžia antrosios istorijos herojus. Šimtas vietinių pusalkanių vaikų, taigi šimtas burnų kartą per mėnesį užsuka į jo neseniai atidarytą banglentininkų klubą. Kanadietis šypsosi – aš čia atvykau ne tik imti, noriu ir duoti. Mane taip gražiai priėmė vietinė bendruomenė, todėl rengdamas kasmėnesinius susitikimus su varguolių vaikais jaučiuosi prisidedantis prie Nikaragvos gerovės. Oh yes, nice. Tik dukrų, Kanadoje, pasiilgtu.
Kadangi laida jau baigėsi, o skarmalų stirta tik nežymiai sumažėjus, monotoniškai dirbu dešine ranka, o abu smegenų pusrutuliai ūžia. Kas čia per prikolas sugalvoti, kad reikia naujų, geresnių namų, ir iš dyko buvimo bele kur išvažiuot? Nes aš taip suprantu pasakymus, kad Kosta Rika yra vat tie tikrieji namai, o Kanada – tai jau ne tiek tikrieji.
Aš vis pagalvoju, kad visai į naudą išeitų kokia pusmečio – metų kelionė. Jau ir biudžetus pradėjau svarstyti, kiek kur ir už kiek galėčiau pasitrankyt. Be to, kadangi jau keli pažįstami tai išbandė, ir visi grįžo sveiki gyvi bei netapo darbo biržos klientais, irgi įkvepia. Va vieni, va kiti, jei kam įdomu. Dar būna taip, kad žmonėms tiesiog pasipainioja ta antra obuolio puselė (miela, ania, klin klin), katra gimė už Lietuvos sienos ribų, ir gyvenimas taip klostosi, kad tenka pakeisti gyvenamą vietą. Bet šitie išmąstymai, kad „atvažiavau, ir pajutau, kad tai yra mano namai [nors kalbos nemoku], man yra švelniai tariant keistoki. Arba kai kokia lietuvaitė išvažiavusi pas vokiečius (tiksliau, turkus), kebabų kepti, aiškina, kad Lietuva yra šūdas, kad čia nėra galimybių, ir kad jos tikroji tėvynė – Vokietija. Kebabus vyniot, baisi galimybė. Galėčiau su tuo lygintuvu ir užvažiuot gerai. Iš pavydo, iš ko daugiau, jei kam neaišku.
Gink die, nesakau, kad čia viskas man labai gerai, bet jei pvz., kalbame apie piniginius reikalus, aš gyvenčiau viename bute su dar penkiais žmonėmis, ir pirkčiau nukainotus apipuvusius bananus, kaip kad daro finansinių reikalų pasitvarkyt į plantacijas ar stroikes (kurios stabtelėjo, cha) išdundėję, tai visai neprastai susitaupyčiau :) Aš gal net norėčiau porą metų kur nors mokslą kokį pagraužt, arba kokį inovatyvų mokslo lauką arti, būdama didžia mokslininke ar praktike, bet neįsivaizduoju savęs sumąstant, kad man reikia ieškoti naujos Tėvynės.
O kaip tu, ar audi mintį kurs nors Tėvynę kitą rast? Jei taip, kodėl, o jei ne, irgi kodėl? Kodėl kodėl kodėl?
Beje, gerai išlyginus skarmalus, spintoje atsiranda daugiau vietos.
Rizikos jums
Na, ir kaip jūs visi? Vėl šnypščiat, kad eilinį kartą blogi orai? Lyja, tęžta mąžta gvęra balto sniego priepauda. Dar vakar per pietus su nerimu pro langą žiūrėjot, kaip nėra į ką žiūrėti per balzganą konfeti. Vasarą cypėt, kad per karšta, ar ne?
Viskas taip ir juda: lietus nulyja, ežerai ir upės nugaruoja, gal to upelio, kuriame žemuogėtas rankas plovei, vanduo dabar akyse tirpsta ant palto rankovės, o tu to net nematai – kaip sunyksta šešiabriaunė šešiakampė snaigė.
Kažkoks neįprastas jausmas šiemet įsismelkė: kad žiema yra, panaudosiu kokį paprastą žodį, gražu. Ir smagu. Ypač kai rytą vakarą pečiuini vyrukai stumdo tavo toną geležies.
„Year of risk“ – taip atėjusius metus pavadino vienas draugas, kiekvienam 365 dienų rinkiniui užrašantis po antraštę. Išmanu. Susivėlinus, bet apgalvojus sakau – kad ir jums šie metai būtų rizikingi. O kad taip atsitiktų, visų pirma reikia svajoti, norėti, trokšti ir tą troškimą bandyti numalšini. Šioje vietoje be rizikos neapseisi.
Blaivūs cirkai
Žodžiu, ką aš no
riu papasakot. Kad nėra geresnio cirko nei gerti coca cola ir stovėti prie baro kokiuose nors paparaciuose, kur viskas matosi. Tiesiog reikia išrinkti žmogų ir stebėti, kokias nesąmones jis darys. Pvz, didelį didelį vyrą su moterišku rankinuku po pažastim. Arba tokį lachūdriškos išvaizdos vyruką (pliktelėjęs, tuktelėjęs), jau dvi valandos kaip su paltu, bet vis negalinčiu išeiti. Iš rankos nuolat nepaleidžiamas gėrimas, tiesa, kintantis. Arba redbulis su degtine, arba šampanas. Pakaitom. Nei vienos merginos, prie kurios jis nebūtų priėjęs, užkalbinęs, ir po to pasiųstas toli. Kuo vakaras vėlyn, tuo garsiau jam sako „atsikabink“, nes tuo atkakliau jis lenda. Pro mane eidamas suvaidino mini sceną, kad mes pažįstami, ir kad būtinai jam reikia mane pabučiuoti. Tai jau kurgi ne. Žinoma, kai pats geri šampaną ir degtinę, pats ir tampi cirko dalimi, bet jei ne – esi tik besišypsantis stebėtojas.
Štai sėdint in vino ir akimis nulydint labai, labai gražiai krentančias snaiges užu lango, dėmesį patraukia kokis tai vyriškis su maišu ant galvos. Aš dar pagalvojau, kad mažum tai bus visiems vilniečiams gerai žinomas dredas, bandantis išsaugoti savo ševeliūrą. Bet ne – vyriškis gal pusvalandį stovėjo už lango, ir veizėjo į vidų, tad geriau įsižiūrėjus supratau, kad tai yra žydų dvasininkas. Žiema, šalta, sniegas, kalėdinės šviesos priešais gatvę, ausis užgulęs šurmulys, pirštų antspaudai ant vyno taurės ir kiaurai per tave žiūrintis rabino su maišeliu ant galvos žvilgsnis. Šalia sėdintys žmonės, kurie abu yra mano FB draugai, bet manęs neatpažįsta :D po to kitą dieną FB pasiskaitai, su kokiais nuotykiais jie keliavo namo, ir ką jiems sakė taksistas… Labai stipriai įraudęs veikėjas, perkantis nebe pirmą dešimtį shotų, ir nelabai bekoncentruojantis žvilgsnį, bando išlementi, kokio nepakartojamai fantastiško grožio moterys esam, ale aš nelabai lietuviško. To vyriškio kelius aš žinau jau gal kokius 10 metų, nuo pat jaunų dienų, kada jis draugavo su mano klasioke, vėliau visos jo nuodėmės per vakarėlius taip pat būdavo viešos, o santuoka su pilka už jį vyresne pelyte irgi neliko neaptarta. Man būtų nesmagu, jei aš įsivaizduočiau, kad pažindinuosi su kokiu veikėju, o jis šypsotųsi, prisiminęs mano asmeninio gyvenimo detales. Bet tokios jau to cirko taisyklės. Dar vienas bernaitis visą vakarą šoka su mergica, nuo kurios nusisukęs sako chebrai: ai, gal ir nieko tokią pasiguldyti. Žodžiu, tik stenkis išlaikyti budrumą ir stebėk – per vieną vakarą tiek cirko prisižiūri, kad net pasimiršti žmogus kad rūkai.
Nužiūrėjau tokią nuotraukytę – atviruką su Tomu Boo ir James Dean. Paparacių apačioje, prie rūbinės. Ir prisiminiau, kaip Maltoje, Gozo saloje, viename kabakaityje, tiksliau, jo tualete, radau nuotrauką, kurią čia ir viešinu. Prašau mane informuoti, kas yra šitas veikėjas – nes vienintelis variantas tai ir yra tas James Dean, bet į ekspertus nepretenduoju.
Tai ką aš čia norėjau pasakyt? Nieko, tik tai, kad penkios valandos mieste su coca cola rankoje gali įkvėpti labai bukam sėdėjimui prie kompo.
Protų kovos
Kokia yra septintoji graikų abėcėlės raidė? Bebras yra žoliaėdis, visaėdis ar mėsėdis? Kiek laiko peri gandrai? Kas buvo paskutinis Prancūzijos imperatorius? Kas, pasak Benetono reklamos, yra mažiausias drabužis? Kas II p.k. metais buvo vadinama liuciferiais, o kai kur vadinama ir dabar? Kas išmokė Bitlus rūkyti žolę? Koks pilnas Mikės Pūkuotuko autoriaus sūnaus vardas? Kiek laiko leidžiama ieškoti golfo kamuoliuko? Ką vedęs David Furnish? Mikelandželas, vis dėlto, buvo ar nebuvo Rafaelio amžininkas? Kada Birma pervadinta į Mianmarą?
Panašiais klausimais kas dieną mėtomės darbe, o tik aptikus kokį nežinotą iki tol faktą skubama visiems garsiai pranešti. Nes niekad nežinai kokių klausimų sulauksim per protų kovas. Čia taip visai netikėtai į jas įsisukom, bet labai nejauku suvokus, kad nėra to proto. Tai, ką išvardinau, dar labai pusėtini klausimai, būna daug, daug blogiau. Pvz., kai reikia iš ištraukos pasakyt, koks kompozitorius, koks kūrinys, kokia grupė, amžius, tauta.
Jau kuris laikas visi rytai prasideda su klasikine muzika – o vdrug bus toks klausimas! Čia jau darosi panašu į apsėdimą, bet juk viskas į naudą. Kai kurie kūriniai jau tokie gražūs, jau tokie gražūs.
Ryšium su tuo, kad tenka įsivertinti savo protą (žinias), manęs nepleidžia mintis, kad šių laikų žmonės yra neįtikėtinai neišsilavinę. Žinoma, dabar didesnis skaičius žmonių turi išsilavinimą, nei XIX amžiuje, tad XIX a. baigęs mokslus buvai elitiškesnis tarp savo populiacijos, nei dabar. Tačiau tie žmonės, kurie galėjo mokytis, tikrai daugiau visko žinojo, nei mes. Apie moterų išsilavinimą XIX a. gal nelabai yra ką daug kalbėti, bet jos vis tiek turėjo mokėti prisėdus prie klavesino be didelio vargo pagroti kokį kūrinėlį palinksminti susirinkusius, šokti, dainuoti, papaišyti, madas išmanyti, ir vis tiek šį bei tą žinoti šalia visko. Bet jau tie tikrieji žmonės, vyrai, buvo lavinami kaip reikiant. Kilmingam jaunuoliui, po kelerių metų naminio mokslo, priderėdavo kelerius metus Romoje ir Paryžiuje praleisti, aukšto mokslo paragauti, graikų, lotynų, prancūzų kalbas mokėti, istorinius ir filosofinius veikalus krimsti. Po to grįžus namo kokias dvaro paneles kadrinti, ir, pvz., fosilijas tyrinėti, nes prekyba – ne kilmingųjų reikalas.
Kadangi aš save laikau labai kilminga, net esu gavus klasikinės filologijos pagrindų, man labai darosi gėda, kai pamirštu Orfėjo moters vardą :) Ir tikrai norisi pasiimti enciklopediją ir nuo A raidės pradėti skaityt. Pagaliau, juk jei nori mokslo ir žinių, yra ir įkvepiančių pavyzdžių: Daukantas iš Žemaitijos į Vilnių pėsčiomis ėjo, ir Lomonosovas mokslo siekdamas iki Maskvos nužygiavo…
"Sprendimai"
“Išsivaduoti iš apgailėtinos būsenos turėtų būti nesunku netgi tyčinėmis pastangomis. Aš pašoksiu iš krėslo, apibėgsiu aplink stalą, pajudinsiu galvą ir kaklą, įžiebsiu akyse ugnį, įtempsiu aplink jas raumenis. Priešinsiuosi bet kokiam jausmui, audringai pasitiksiu A., jeigu jis dabar ateis, maloniai pakęsiu savo kambaryje B., godžiais gurkšniais, nepaisydamas skausmo ir sunkumo, trauksiu į save viską, ką pasakys C.
Bet netgi jeigu tai pavyks, sulyg kiekviena klaida, o jos neišvengiamos, viskas, ir lengva, ir sunku, strigs, ir aš turėsiu ratu grįžtu atal.
Todėl vis dėlto teisingiausia bus viską pakęsti, elgtis nelyginant sunki masė, ir netgi jei jautiesi tarsi vėjo nupūstas, be reikalo nespurdėti, žiūrėti į kitą žmogų gyvulio žvilgsniu, nejusti atgailos, trumpai tariant, pačiam nuslopinti tai, kas dar likę iš gyvenimo šmėklos, tai yra padauginti savyje paskutinę kapų ramybę ir daugiau nieko, išskyrus ją, nepripažinti.
Charakteringas tokios būsenos gestas – perbraukti mažuoju pirštu virš antakių.“
Šiaip nepraktikuoju savo asmeninio interneto kampo pildymo kitų kūrybos ir rašybos greituoju perrašymu ar tiesiog copy paste, bet iš visos krūvos entelektualinės ir nlb leteratūros, besimėtančios lovoje, po lova ir prie lovos, vienintelę šią vietą pasižymėjau kaip vertą citavimo. Čia yra iš F. Kafkos „Pasakojimų“. Vidurys šio teksto tai kaip ir visi viduriai, bet pirmutinė pastraipa labai paprastai apibūdina visą tą kasdienį reikalą, kuriame, man atrodo, malasi dauguma.
